1000km/24h

Lietuvoje vyksta begalė renginių ir varžybų lengviems enduro motociklams, juk jie tam ir skirti – varžyboms. Sunkieji arba, žargonu kalbant, soft enduro motociklai kurti labiau kelionėms, nei varžyboms. Daugelis motociklininkų juos ir perka kelionėms. Vieni – kelionei iš namų į darbą, kiti – nuvažiuoti iki ežero ar pajūrio. Visi jie svajoja, dalis net leidžiasi į keliones iki tolimų kraštų. Bet ką daryti su šiuo motociklu, jei kelionė į darbą tapo rutina, visi trys žinomi ežerai aplankyti, kibinai Trakuose paragauti ir net dalyvauta keliuose motociklų sezono atidarymuose ar uždarymuose?

Penas išalkusiems

1000 kilometrų bekele greičiau nei per parą. Galiu ar ne? Spėsiu? Išvažiuosiu ar užklimpsiu? Kas organizuoja? Kodėl organizuoja? Enduro motociklų maratonas Lietuvos bekele – varžybos ar ne varžybos? Ir dar begalė klausimų kilo motociklininkų bendruomenei praėjusių metų pabaigoje socialiniuose tinkluose pasirodžius pirmai informacijai apie naujus renginius sunkiems enduro motociklams. Reikės pagal GPS nuvažiuoti 1000, 500 ir 300 kilometrų per 24 valandas. Dalį tų klausimų iš draugų sulaukiau ir aš. Atsakymo nežinojau, tad, kad tų klausimų liktų kuo mažiau, tiesiog parašiau softenduro.lt idėjiniam vadui Ryčiui Stankevičiui, kuriam ir kilo idėja organizuoti šiuos renginius. Paprašiau susitikti, ir dar gerokai prieš renginį sėdint jo valdomame klube Narauti ir nagrinėjant renginio nuostatus sužinojau visas smulkmenas.

Dalį šios nišos puikiai užpildė mototurizmo raliai. Šimtai dalyvių, kiekvienais metais išriedančių į gatves, šių renginių metu parodo, kad poreikis tokiems renginiams tikrai yra. Tarp tokios masės važiuojančiųjų yra ir neramių sielų, kuriems pabosta važiuoti vien asfaltuotais keliais. Be to, jie jau patyrė, kad kuo prastesnis kelias, tuo smagesni vaizdai atsiveria juo važiuojant. Vienas iš jų – R. Stankevičius, panoręs savo matytais vaizdais pasidalinti ir su kitais motociklininkais. Ir tokių per porą dienų susirinko net 100.

Vasario 1 dieną, paskelbus registraciją į pirmą trilogijos dalį – 1000 kilometrų per 24 valandas, visos 100 vietų buvo užpildytos per neįtikėtinai trumpą laiką. Bandžiau rasti atsakymą į klausimą, kas visus traukia įveikti šį iššūkį? Daugelio motociklininkų, važinėjančių su sunkiais motociklais, svajonė – gauti IRON BUT sertifikatą, kuris yra suteikiamas nuvažiavus bent 1000 mylių (1600 km) per 24 valandas. Bet IRON BUT asociacija nereglamentuoja kelių, kuriais privalai važiuoti. O tai reiškia, kad dauguma renkasi geresnės dangos arba net magistralinius kelius. Šio renginio šūkis „1000 kilometrų bekele – greičiau nei per parą“… bekele! Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad vis tik ne bekele, o keliais: miško, apaugusiais žole pievų takeliais, kvartalinėmis ir Lietuvos žvyrkeliais, kurių lieka vis mažiau. Tačiau, kad ir kaip būtų, tai visiškai ne tas pats, kas važiuoti magistrale Vilnius–Klaipėda.

Varžybos ne greičiui

Pirmajam tokiam maratonui Lietuvoje, o gal net ir visame pasaulyje, simboliškai parinkta trumpiausia metų naktis. Ankstyvą rytą prieš Joninių naktį daugiau nei 100 enduro motociklininkų, savo parašu patvirtinę registracijos formalumus, savo atsakomybes ir pritarimą taisyklėms, kolona išjudėjo starto vietos į Vilniaus pakraštį link.

Organizatoriai dar kartą primena, kad motociklininkai varžysis ne dėl greičiausio rezultato, o dėl galimybės įrodyti savo ištvermę, visą trasą įveikdami per ribotą laiką. Jie teigia, kad šios bekelės maratoninės lenktynės – tai naujas požiūris į enduro. Tai ištvermės kelionė – maratonas, varžybos su savimi. Viskas viename. Gyvenimo iššūkis ir technikos išbandymas. Prizinės vietos nebus skirstomos, svarbu – nuvažiuoti visą navigacijoje duotą pėdsaką per 24 valandas. Bet yra atstumas, yra laikas. Visi varžyboms reikalingi ingredientai. Kaip žmonėms įkalti į galvą, kad tai ne varžybos, recepto aš nežinau. Saugumo sumetimais leidžiama startuoti tik po du ar daugiau vienoje komandoje. Tai – privaloma sąlyga. Mano pradinis planas buvo startuoti dviese, tačiau sugedus kolegos motociklui likau vienas. Po ilgų įkalbinėjimų su svariais argumentais ir papildomu raštu dėl asmeninės atsakomybės pavyko įtikinti Rytį leisti man šiame renginyje startuoti vienam. Pirma iššūkio dalis įveikta. Antra – su kokiu motociklu leistis į šią kelionę. Savo ilgametį kelionių partnerį pardaviau, garaže liko stovėti tik KTM 450 EXC. Tikrai ne tas motociklas, su kuriuo būtų smagu leistis į kelionę, skirtą soft enduro motociklams. Į pagalbą atėjo KTM motociklų pardavėjas Motoshop, šiam renginiui skyręs naująjį KTM 790 Adventure.

Dviem ar vienam?

Startuoju paskutinis. Po manęs išrieda tik patys organizatoriai, uždarinėjantys trasą. Nemaža dalis startavusiųjų prieš mane pagal startą, panašu, ketina važiuoti kokį šimtą ar du šimtus kilometrų. Ne daugiau. Normalu. Tokių ar panašių renginių Lietuvoje nebuvo, tad daugeliui tai yra ilgiausiai važiuoti kilometrai jų gyvenime. Pirmas dešimtis kilometrų organizatoriai pasistengė. Su sunkiais motociklais Nemenčinės smėlynuose teko paprakaituoti visiems. Tie, kurie nenuleido rankų, vėliau galėjo atsipūsti važiuodami greitais ir vaizdingais Aukštaitijos žvyrkeliais. Trasa suraityta taip, kad ilgų tiesiųjų nebūtų labai daug. Gale jų – staigūs posūkiai, ir tų posūkių tikrai daug. Atsipalaiduoti nėra kada. Daugelis mano, kad važiuoti vienam – greičiau. Prieštarauju. Dalyvauju porinėse varžybose Lietuvoje, maratono varžybose Ladoga trophy, kur važiuojama dviese. Visą dieną vienam išlaikyti didžiausią koncentraciją tikrai nelengva. Todėl galimybė keistis vietomis leidžia pailsėti galvai. Vienintelė sąlyga – tarp važiuojančiųjų privalo būti pasikalbėjimo įranga. Na, ir, žinoma, abu komandos nariai turi mokėti gerai naudotis navigacine įranga. Be abejo, ir abiejų važiavimo lygis privalo būti panašus. Suprasti vienam kitą iš pusės žodžio irgi būtų gerai. Faktas – dviese važiuoti galima ne tik greitai, bet turbūt ir greičiau, nei važiuoji vienas. Važiuodamas vienas turi daugelyje vietų pernelyg apsidrausti ir niekur nė trupučio nerizikuoti.

Sėkmės formulė

Maratoninių važiavimų sėkmės formulė yra ne važiuoti kiek įmanoma greičiau, o stovėti kuo trumpiau. Visa tai ateina su patirtimi. Ir tinkamo greičio pasirinkimas, ir maitinimasis tokių kelionių metu, ir net daiktai, kuriuos tenka pasiimti į tokias keliones. Tik po tokių renginių ar kelionių supranti, kiek nedaug reikia, nes viso kito, ką buvai pasiėmęs į pirmąją savo kelionę, net neišpakavai.

Užbėgdamas įvykiams už akių pasakysiu, kad 1000 kilometrų įveikiau šiek tiek daugiau nei per 14 valandų. Daug tai ar mažai? Manau, kiekvienam individualiai pagal jo patirtį ir tikslus. Prieš šį nuotykį mąsčiau, kokia galėtų būti motyvacija, 1000 kilometrų nuvažiuoti per 24 valandas. Na, net ir ne geriausiais keliais. Esu per parą nuvažiavęs 2400 kilometrų, be poilsio 6000 kilometrų per 56 valandas, 20 dienų važiavęs po 1400 kilometrų per dieną. Tad pats tūkstančio kilometrų važiavimas man nėra labai didelis iššūkis, reikia susigalvoti tikslą, kurio sieksiu. Užsibrėžiau sau tikslą visą atstumą nuvažiuoti kuo labiau susikoncentravęs, nedarydamas navigacinių klaidų, nepračiuoždamas posūkių ir viską darydamas kuo saugiau. Važiuodamas vienas – ar tai būtų kelionė į Vladivostoką, ar kelionė aplink Lietuvą, negali padaryti nė mažiausios klaidos, nes jos kainuoja labai brangiai. Sau išsikeltus tikslus pasiekiau 100 procentų. Finišą pasiekiau dar nesutemus su visiškai sveiku motociklu ir su galybe likusių jėgų. Vidutinis mano greitis pirmoje kelionės dalyje buvo dviem kilometrais per valandą mažesnis, nei visos kelionės. O tai reiškia, kad pasirinkau tokį greitį, kurį pavyko išlaikyti visos kelionės metu. Didelė dalis nuopelnų priklauso ir technikai, su kuria leidiesi į kelionę. Paprastai negali sau leisti turėti kelių motociklų kiekvienai situacijai ar renginiui, privalai pritempti tą motociklą, kurį turi. Šiuo atveju KTM 790 Adventure renginiui tiko visu šimtu procentų. Jo galios ir greičio visiškai pakako šioms trasoms. Svoris nėra didelis, svorio centras žemai, todėl valdomumas yra puikus. Didelis degalų bakas ir nedidelės degalų sąnaudos leido išvengti dažnų sustojimų, kurie mažina vidutinį greitį. Sakyčiau, sunku rasti geresnį motociklą ilgoms kelionėms, kurių metu norime važiuoti prastais keliais, miško keliukais ir pasiekti tokias vietas, kur dažnas automobilininkas net nesvajojo atsidurti.

Savi tikslai

Enduro motociklų maratonas Lietuvos bekele – varžybos ar ne varžybos? Dabar jau galiu tvirtai atsakyti: varžybos. Tai varžybos pačiam su savimi. Manau, net neverta pradėti važiuoti, jei šiame renginyje norite aplenkti savo komandos draugą, kaimyną ar kitą komandą. Tai varžybos su savimi, savo galva, disciplina, laiko planavimu. Bet juk panašiai yra ir maratoninėse lenktynėse, tokiose kaip Ladoga trophy, Breslau rally, Dakare ar Africa Eco Race. Ten laimi ne greičiausiai važiuojantieji, o darantieji mažiausiai klaidų tiek trasoje, tiek už trasos ribų. Lietuvoje 1000 km per 24 valandas renginyje niekas nefiksuoja finišo laiko, bet turbūt dar daugeliui teks dalyvauti ne viename tokiame renginyje, kol supras, kad tikslas yra procesas, o ne finišo linijos kirtimas po tam tikro laiko. Man dalyvavimas maratoniniuose važiavimuose yra tam tikra meditacijos forma, kai lieki tik tu ir kelias. Nelieka šalutinių minčių apie laiką, apie tai, kas laukia rytoj ar kas buvo vakar. Tik tu, motociklas ir kelias. Vieniems renginys patiko, kitiems – ne. Ir tai yra normalu, bet tikiuosi, kad nei organizatoriai, nei dalyviai nesustos ties pirmuoju unikaliu renginiu ir dalyvavimas jame suteiks daug neįkainojamos patirties ateities kelionėms savų svajonių link. Smagaus visiems kelio.

Nuotraukos: softenduro.lt

Šis mano straipsnis publikuotas žurnale „KETURI RATAI„, perskaitę straipsnį įsipareigojate įsigyti bent vieną žurnalą „Keturi ratai“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *