Ladoga… Ladoga… Ladoga… Tai didžiausias Europos ir 14-tas pagal dydį pasaulio ežeras, užimantis beveik trečdalio Lietuvos dydžio teritoriją. Po ledynmečio buvęs Baltijos jūros dalimi, viduramžiais vaidinęs svarbų vaidmenį prekyboje tarp Rusijos ir Skandinavijos, Antrojo pasaulinio karo metais užšalusiu ežeru vyko maisto tiekimas blokados apsiaustam Leningrado miestui. Turbūt tiek žino kiekvienas baigęs vidurinę mokyklą. Šiek tiek mažiau žmonių žino, kad didesnė dalis Ladogos ežero ir jo apylinkių iki Antrojo pasaulinio karo priklausė suomiams, o senasis Ladogos ežero pavadinimas Neva suomių kalba reiškia – pelkė.
Būtent dėl pelkėtų Ladogos apylinkų ežeras žinomas daugeliui automobilistų, besidominčių bekelės varžybomis. Ladoga arba kitaip „Ladoga trophy“ – tai 19-tą kartą vykusios varžybos. Virš 200 šimtų vienetų technikos ir 500 žmonių susirinko pabraidžioti pelkėse. Skaitote jau penkias minutes ir vis dar nesuprantate, kaip susijęs ežeras, pelkės, visureigiai su motociklais? Keletą metų šiose varžybose buvo ir moto įskaita. Tiesa, motociklų įskaitos dalyviai buvo leidžiami vienos iš visureigių klasių trasa. Man taip pat Ladoga asocijavosi sulig stogų paskendusiais visureigiais, kur virš balos kyšo tik oro paėmimo vamzdžiai. Sunku įsivaizduoti šalia “važiuojantį” motociklą. Tačiau, žvelgiant į istorines moto klasės nuotraukas, tenka patikėti, kad tai vyko. Laiko norma, per kurią dalyviai privalėjo įveikti specialų ruožą (greičio ruožu neapsiverčia liežuvis vadinti), taip pat įspūdinga ¬– penkiems kilometrams įveikti skiriamos aštuonios valandos. Būtent tokios Ladogos įveikinėti susiruošiau ir aš, kai organizatoriai paskelbė atnaujinę moto įskaitą. Buvo keletas įspėjimų, kad atnaujintoje įskaitoje organizatoriai nesiruošia žudyti nei technikos, nei dalyvių ir tai bus visai kitokia moto įskaita, nei numirusioji prieš kelis metus. Nesurinkus reikiamo dalyvių skaičiaus, norinčių iki rankenų skandinti savo techniką, moto klasė buvo panaikinta.
Patikėjusių organizatorių pažadais padaryti visai atskiras trasas motociklams susidarė virš šešių dešimčių. Mano istorija Ladogoje prasidėjo 2014 metų gale. Prieš Naujus metus užsukaus į svečius pas draugą ir tuo pačiu vieną iš Ladogos varžybų komisarų ir daugkartinį Ladogos varžybų dalyvį – Audrių Sutkų. Besišnekučiuojant gavau pasiūlymą dalyvauti Ladogos varžybose motociklu. Kelios mažos smulkmenos. Neturiu motociklo, neturiu patiries ir neturiu komandos partnerio, bet, kaip visuomet, svarbu, kad yra noras ir svajonė. Svajonės dar nebuvo, bet Ladogos sėkla jau buvo pasėta. Praėjus tik savaitei laiko teko sudalyvauti Kauno visureigių klubo tarpušvenčio pasivažinėjime, kurio metu susipažinau su Mindaugu Aškelėnu. Supažindinus su idėja dalyvauti Ladogoje, ilgai įkalbinėti nereikėjo. Kitas žingsnis – motociklas. Reikėjo patikimo ir kokybiško motociklo. Akys nukrypo į Honda CRF450X. Manau, kad tai geriausias kainos ir kokybės santykis. Tačiau tik dėl vieniems estams Honda atstovams Nippon auto žinomų priežasčių šio motociklo nebuvo sandėlyje, o laiko laukti, kol jie atkeliaus, pas mus nebebuvo. Juk reikia šiek tiek ir pasitreniruoti prieš išvažiuojant į vienas rimčiausių bekelės varžybų. Antras variantas – KTM EXC350-F, tikrai ne prastesnis, tačiau brangesnis pasirinkimas. Tenka aukoti finansus vardan galimybės turėti motociklą čia ir dabar. Du vienodi naujutėlaičiai motociklai stovi KTM atstovų Motoshop parduotuvėje ir mes juos galime pasiimti nors šiandien. Kaip žinia, geriausia treniruotė – varžybos. Tad priėmėm sprendimą dalyvauti Lietuvos ir Baltijos šalių Enduro sprinto varžybose. Tiesa, iki Ladogos tik du etapai. Vienas jų Latvijoje, kitas – Lietuvoje šalia Vievio, esančioje Crazy Farm trasoje ir jos apylinkėse. Ir vienoje, ir kitoje trasoje organizatoriai gąsdino daugybe nuvirtusių medžių ir šaknų, per kurias važiuoti mažesnę patirtį turintiems dalyviams yra pavojinga ir nesaugu.
Tai buvo pirmieji mano žingsniai šiame sporte. Daugeliui, turbūt, keistai atrodė mano noras su beveik nuline patirtimi leistis į vienas sudetingiausių bekelės varžybų pasaulyje, bet panašiai dauguma skeptikų turbūt galvojo, kai tik antrą sezoną vairuodamas motociklą, pasišoviau įveikti kelią nuo Lisabonos iki Vladivostoko, kiek įmanoma greičiau ir dar vienas. Tad su mintimi, kad ne šventieji puodus lipdo, Sankt Peterburge atsidūriau pravažiavęs 10 kartų arba apie 20 moto valandų, iš kurių 2 dienos enduro sprinto varžybų.
Pirmoji diena – techninė komisija. Renkamės parašus ir antspaudus iš įvairių tarnybų, dirbsiančių trasose. Privaloma vaistinėle neperšlampančiame dėkle, techniškai tvarkingas motociklas, priekinis žibintas, parašas už “juodąją dėžę”, kurios funkcijas atlieka GPS navigacija Garmin Etrex, pritvirtinta prie transporto priemonės. Pagal ją organizatoriai kontroliuoja dalyvių maršrutą, taškų įveikimo eiliškumą bei atstumą iki taško. “Etrex’e” sukelti tik taškai ir pagal jį gali kontroliuoti, ar tinkamu atstumu priartėjai prie taško. Taip pat visus taškus sukelia ir į mūsų navigacijas. Diena anksčiau visus formalumus susitvarkę Piterio motociklininkai jau spėjo apžvelgti maršrutus ir iš užduodamų klausimų organizatoriams buvo aišku, kad tos apylinkės daugumai pažįstamos, kaip savas kiemas. Startiniai numeriai, privaloma organizatorių reklama ant motociklų ir mes jau pasiruošę startui.
Paskutinė nakvynė minkštoje lovoje viešbutyje prieš daugiau nei savaitės trukmės nuotykį. Simbolinis startas šeštadienio rytą Sankt Peterburgo centre. Visi dalyviai pravažiuoja per pakylą, kitaip dar vadinamą podiumu ir turi per kelias valandas pasiekti tikrąjį Ladogos startą – pirmąjį greičio ruožą. Tai tik pirmasis startas, kuomet kritiškai nužvelgiama konkurentų technika, žiūrovų akis pamalonina švarios, spalvingos ir blizgančios galingos transporto priemonės, energingi vairuotojai ir azartiškai nusiteikę šturmanai. Bet visi puikiai supranta – kova dar tik prasideda. Kova su savimi ir negailestinga gamta.
Pirmąją dieną mums reikia įveikti 269 kilometrus, iš jų net 52 kilometrus sudarys specialusis ruožas, skambiu pavadinimu „Karvės ketera“. Šiai keterai įveikti organizatoriai skiria penkių valandų laiko limitą. Jaudulys prieš tikrąjį startą dar didesnis, nei prieš važiuojant per pakylą. Trys… du…. vienas… Startas…
Kartu su rankenos “atsukimu” užsisuka jaudulio srautas ir mes pilnai susikoncentravę šauname pirmyn.
Pirmoji diena nepasirodė mums labai sunki. Nieko panašaus nei į ankstesniąją Ladogą, nei į tai, kokia dalia teko visureigiams. Labiau tokia įvadinė diena. Miško keliukai, smėlis, akmenys, samanos, rąstai ir balos. Vienas iš įsimintiniausių momentų – tai važiavimas pelkės “greitkeliu”. Tai tiesiog į pelkę sumesti rąstai, per kuriuos ir vyksta eismas. Vieni rąstai iškilę virš vandens, kiti panirę. Atleki didesniu greičiu prieš tokią balą ir turi per akimirką pasirinkti ar važiuoti nestabdant ir tikėtis, kad “kelias” yra, tik jis po vandeniu, ar toje vietoje yra pelkė be pagrindo. Gamta ir organizatoriai nepadarė neįveikiamų kliūčių ir teisingai naviguojant galima buvo lėkti ganėtinai dideliu greičiu. Tiesa, be galvos šturmuoti upelius ne pats geriausias pasirinkimas.
Rodosi, gaila laiko prisistabdyti prieš kiekvieną ir gaišti, tačiau už brastos stovintys du motociklistai šlapi nuo galvos iki kojų primena, kad šiose pelkėse reikia būti atsargiems. Po vandeniu gulintis pasviręs ir dumblu apaugęs gelžbetoninis blokas sustabdė ekipažą, važiavusį prieš mus. Sėkmingai įveikus dar vieną kliūtį ir žvilgtelėjus per petį panašu, kad važiuojančius po mūsų ištiko toks pat likimas, kaip ir pirmųjų. Pirmosios dienos navigacija nebuvo labai sunki. Organizatoriai teisinosi, nenorėję perspausti ir padaryti sudėtingų varžybų ir pirmąją dieną visus supažindinę su varžybų formatu ir navigavimu.
Neišsiplečiant galėčiau pasakyti tik tai, kad organizatoriai mums paruošė tikrai smagias trasas ir mes kiekvieną dieną gavome dozę naujų įspūdžių ir patirties, važiuojant vis kitokia danga. Buvo dienų, kuomet navigacija tikrai nebuvo pati lengviausia ir į lyderių gretas išsiveržė tie, kas geriau navigavo. Natūralu, kad pirmąsias tris vietas pasidalino ekipažai iš Sankt Peterburgo, kurie šias apylinkes pažįsta geriausiai. Suomiai, važiuojantys tikrai techniškai, vieną vakarą guodėsi: „mes važiuojame labai greitai …tačiau ne ten, kur reikia“.
Tai tiesa. Sunku parodyti gerą rezultatą, kuomet visi nuvažiuoja apie 50-60 kilometrų, o suomiai – 150km. Net ir patys lėčiausi turbūt nevažiuoja tris kartus lėčiau. Per visas aštuonias varžybų dienas padarėme dvi grubias navigacines klaidas, kurios mums kainavo apie pusantros valandos. Klaida vadinu tai, kad naviguojant nuo vieno taško link kito ir esant keliems maršruto pasirinkimams, pasirinkomo ne patį geriausią ir važiuojant kur kas blogesniu keliu buvo gaištamas laikas. Kartais patarlė – tiesiai arčiau aplink greičiau – veikia.
Nors nuspręsti važiuoti papildomus 5-6 kilometrus, kai tiesiai iki taško 300 metrų, būna sunku. Bet tai yra varžybų dalis, kuri lemia ne mažiau nei greitas ir techniškas važiavimas. Deja, bet ne mūsų klaidos privertė mus pasitraukti iš kovos dėl prizinių vietų. Prieš paskutinę varžybų dieną mūsų laukė ilgas pervažiavimas, kuriam mes skyrėme tikrai pakankamai laiko, jei ne vienas bet… sugedo musų automobilis, su kuriuo vežėmės motociklus. Važiuojant avariniu rėžimu, mums nepavyko laiku pasiekti starto vietos ir gautos trys su puse valandos baudos mus nubloškė i penktą vietą. Paskutinę dieną beliko tik finišuoti ir tikėtis priešininkų klaidų arba technikos gedimų. Deja, pirmas ketvertas važiavo užtikrintai ir po finišo niekas nepasikeitė. Apibendrinant, nors pirmas blynas ir buvo šiek tiek prisvilęs, jis buvo skanus. Graži gamta ir įdomios trasos atsveria begales uodų, mašalų ir erkių. Kitąmet organizatoriai, pasimokę iš savo klaidų, manau, varžybas padarys dar įdomesnes ir kova bus dar atkaklesnė, nes kitąmet bus jau dvidešimtoji – jubiliejinė Ladoga.
Jei jums šis straipsnis buvo naudingas ir norite paremti šį projektą, galite tai padaryti paspaudę žemiau esančią nuorodą:
VIDEO:
