Kalnas – aukšta geografinė vietovė, aukštesnė negu kalva. Teigia geografinis apibrėžimas. Ką reiškia aukšta? Kas Lietuvoje patenka į kalnų sąrašų, kitur gali būti per mažas kalvos vardui.
Alpinizmo pradžia laikomi 1786 m. kai rugpjūčio 8 dieną Žakas Balma ir Mišelis Pakardas, užkopę į Monblano viršūnę. Monblanas – Europos “stogas”, aukščiausia Alpių viršūnė, priviliojanti nesuskaičiuojamą daugybę žmonių, mylinčių kalnus – tiek pradedančiųjų, tiek jau patyrusių alpinistų. Kalnas su daugybe veidų – techniškai nesudėtingas (kopiant klasikiniu maršrutu), bet tuo pačiu kartais ir labai klastingas kiekvienais metais nusinešantis kelias dešimtis gyvybių. To priežastys buna įvairiausios…nepakankamas fizinis pasiruošimas, blogi orai, atsitiktiniai dalykai – liūtys, lavinos, kurių nepavyko numatyti, žmonių neatsargumas, kai patys užsimeta akmenį, bravūra. Nors kalnuose nėra prieš ką pasirodyti. Lipimas į kalną labai priklauso nuo sąlygų.. Vakariečiai dažniausiai blogu oru nelipa, o geria alų papėdėje. Sulaukę gero oro „lango“ su šturmine kuprine įsimetę kelis šimtus eurų sulaksto per pora dienų. Į Monblana geru oru gali eiti beveik su marškiniais, o blogu gali nušalti visus galus jei nepakankamai pasiruošei orui, kuris kardinaliai skiriasi nuo matyto Chamonix miestelyje vidurvasaryje. Tad ko ten visi lipa ? Dauguma todėl, kad jis stovi ten…nes jis ten yra… yra kalnas – reikia užlipti. Alpinizmas prasideda, kai pasieki savo vidines ribas ir norisi jas šiek tiek peržengti. Yra sunku ne tik todėl, kad fiziškai sunku, bet todėl, kad sunku prisiversti – blogai jautiesi, truksta oro, norisi gerti ar valgyti. Visa tai veikia, ir vis tiek turi išlikti tai, kas stumia pirmyn. Yra vidinė nuostata – tik aukštyn. Retas paprašytų: nebegaliu, veskit mane žemyn bet vis dėl to rizika turi būti apskaičiuota. Kai nėra kontrolės – kas nori, eina, kur nori ir kada nori. Kalnai stovės dar tūkstančius metų, o žmogaus gyvenimas yra vienas, tad džiaukimės kalnais ne paskutinį kartą.
