Vieno šuns istorija.
Yra tokie šunėkai – korgiai. Valų korgis kardiganas, jei jau pilnas pavadinimas arba pembrokas, jei kažkur tavo protėviai korgiai „pametė“ uodegą.
Tai inteligentiškas, protingas, lengvai dresuojamas, prieraišus, ramaus būdo šuo. Na su tuo ramaus būdo tai dar galima ir pasiginčyti. Daugelis korgius žino arba matė liuoksinčius šalia karalienės Elžbietos II. Viso per savo gyvenimą ji augino apie 30 šių trumpakojų didžiaausių protinguolių. Bet vis tik ne apie karalienę ir protingus jos šunis šį kartą, o apie durnus lietuvius. Ar durnius? Žodžiu pradėsiu truputi nuo toliau.
Laikas kažkur link liepos galo, du tūkstančiai dvidešimt antrų kristaus metų. Važiuojame su Aleksandru Matoniu į Ukrainą filmuoti įvairiausių įdomybių, kad nuo tų pačių metų rugsėjį, parodyti jums mieli eL eR Tė žiūrovai per įdomiausią laidą „Mūšio laukas“. Nuklysiu truputi ir nuo korgių ir nuo lietuvių. Aplankėme tikrai įdomias vietas Charkove, Mykolajive, netoli Izyumo ir kitose „karštose“ vietose, pakalbinome tikrai daug įdomių žmonių. Visą tai galėsite pamatyti laidoje. Kaip taisyklė, su tam tikru vėlavimu, dedamės tam tikrus abrazdėlius ir į snūkiaknygę. Su vėlavimu ir dažnai be prisirišimo prie vietos, dėl savo ir tų žmonių, kurie pasitiki mumis, saugumo. Bet… Po kelių buvimo Ukrainoje dienų parašo man Marius Pareščius. Klausimas paprastas: ar gali iš Ukrainos parvežti šunį?
Anokia čia problema. Vežiau žmones, daiktus, kartais net nežinau ką vežiau, vieną kartą vos šovinių neišsivežiau Tai žodžiu sakau jei planai nepasikeis ir judėsime pro Kijevą, tai žinoma paimsiu. Dokumentai yra? Yra! Prieš pajudant namo pernakvojame Vorzelyje, čia toks rajoniukas šalia sostinės, besiribojantis su Bučia ir Irpene. Pagrįžtame iki Kijevo, susisiekiame su kontaktiniu asmeniu. Paimame korgiuką… korgiukę. 3 mėnesių Degaže. Toks korgiukės vardas. Pasirodo šunėkas iki Kijevo atkeliavęs net iš Odesos. 600 kilometrų ir mes Ukrainos-Lenkijos pasienyje. Pasienis tai tokia šalis, kurioje galioja savos taisyklės ir pamainomis gyvena vietos gyventojai – pasieniečiai. Jie dirba tik jiems suprantamu greičiu, jiems vieniems suprantamus darbus. Bėda tik ta, kad kartais važiuojant iš vienos šalies į kitą privalai kirsti dar vieną. Na pavyzdžiui važiuojant iš Lietuvos į Estiją, reikia kirsti Latviją. Jokio stebuklo. Taip ir šį kartą, važiuojant iš Ukrainos į Lenkiją reikią kirsti pasienio šalį ar tai karalystę. Daiktų patikra, dokumentų patikra, muitinės patikra…trys antspaudukai ant lapelio, 30 minučių ir stovime prie pakeliamo užtvaro, už kurio saulėtoji Lenkija, pigesnių sosyskų, saliarkos ir fliakų šalis. Taip, taip … šunėkas vis dar su mumis ir nei vienam iš Ukrainos pusės pasienio gyventojų neužkliuvo jis iki tiek, kad net vardo nepaklausė. Jau nekalbant apie dokumentus. Tai vis tik kodėl neišleidžiat? Klausiu aš vietos gyventojo pastovėjus jau gal kokias dvi valandas. Sako lenkai neleidžia, tai nėra kur važiuoti.
Laikas nenumaldomai artėja link vidurnakčio ir priartėjęs, net nestabtelėjęs juda toliau. Po keturių laiko vienetų, kurį žmonės susitarę vadina valandomis, lenkiškosios pasienio karalystės gyventojai teikėsi atkelti vartus į savo kraštą ir įleisti prašalaičius. Negali ant pastarųjų pykti, nes čia mums tas laikas yra 4 valandos arba beveik 15 tūkstančių sekundžių, gal jie gyvena pagal mėnulio kalendorių ir laiką, ir jiems tai buvo tiesiog penkiaminutė. Kaip ten bebūtų, šis lenkiškosios pasienio šalies gyventojų laiko skaičiavimo būdas nepatiko už mūsų eilėje stovėjusiems geriesiems lietuviams, kurie nugabenę begales automobilių Ukrainos kariams, eilinį, kokį šimtąjį kartą, bandė kirsti šią nelaimingą teritoriją. Tikėdamiesi, kad tai pagreitins procedūras, lietuviškojo autobusiuko ekipažas, reikalavo pasienio gyventojų kalbėti su jais angliškai, o vėliau ir lietuviškai. Piktinosi skirtingu laiko suvokimu ir nenoru dirbti. Tą darė lietuviškai arba angliškai. Deja, bet skirtingos kalbų kodavimo sistemos apsunkino sklandžią komunikaciją ir procedūrų pagreitinimui buvo pavartotas tarptautinis žodis IDIOTAS.
Aš praėjęs bendravimo kursus su tokių pasienio šalių gyventojais kaip Mauritanija, Senegalas, Alžyras, Tunisas, Rusija ir t.t., supratau, kad tai ne tas žodis, kurį išgirdęs pasienietis, ką nors pagreitins. Bet aš klydau. Jis labai greitai parodė į mus ir juos ir pasakė kitą raktinį žodį, kuris labai pagreitino mūsų atsiradimą angare, kuriame iškrato iki paskutinio daiktelio ir gali išardyti automobilį iki paskutinio varžtelio. Bandymai apeliuoti į tai, kad mes ne prie ko, kad mes ne su jais, kad mes žurnalistai akredituoti ZSU nedavė laukiamo efekto. Visi daiktai sugulė ant angaro grindų ir tik vieniems pasieniečiams suprantamu tempu prasidėjo patikra. Kur gi kor gi ? paklausite jūs. Palikau automobilyje, bet tai mūsų neišgelbėjo nuo klausimo, o kur dokumentas. Dokumentas štai vat prašome jūsų prakilnybe. Mąsliu žvilgsniu pervertęs lapus uždavė klausimą, kurio mes nelabai laukėme. Kur skiepas nuo pasiutligės? Kad iki 3 mėnesių neskiepyja. Kad trys mėnesiai buvo vakar ir jau penkios valandos, kaip trys mėnesiai ir viena diena…. apsisukat ir grįžtate į Ukrainą. Eeee…mmm… o gal galima iškviesti veterinarą ir paskiepyti čia? Ne! … o gal? mes tikrai ne su jais ir mes ne prie ko… Gerai palaukit…. Laukiam…. Pyp pyp pyp … gerai statykite automobilį čia ir laukite. Veterinaras atvažiuos po dviejų valandų. Laukiame… 30 min…. valanda…. valanda trisdešimt…. atbėga idiotu pavadintas pasienio gyventojas. Ne tas gerasis, kuris iškvietė veterinarą, o tas katras mus nusiuntė kartu su geraisiais lietuviais. Sako sukatės ir varote į Ukrainą, aš jūsų nepraleisiu…. o veterinaras? Veterinaro nebus…
Sukamės, važiuojame, skambiname, aiškinamės…skiepą gauti galime, bet teoriškai reikia karantinuotis 2 savaites ir t.t. ir panašiai… žodžiu jei trumpai tai gauname skiepą Lvove ir vėl link sienos. Vėl eilė apie 4 valandas iki Lenkijos, čia prie viso to, kad iki pat patikros punkto iš Ukrainos pusės atvažiuojame prieš eismą ir be eilės. Vėl ukrainiečiams šuo neįdomus, kaip neįdomus jis ir lenkams, lygiai, kaip buvo ir pirmojo bandymo metu, kai iki išvažiavimo iš pasienio šalies buvo likusios dvi ar trys žemiškos sekundės, tos kurios nepriklauso SI sistemai, bet praeina vienas, du, trys ir pasas tavo rankose, tu automobilyje, pakeliamas užtvaras kyla ir tu judi link Liublino kuriame Lietuvos ir Lenkijos bajorai prisiekė būti ištikimais naujai sukurtai Abiejų Tautų Respublikai, bet vienas žodis iš labai gerų, bet nelabai gudrių lietuvaičių lūpų ir sienos kirtimas išsirutulioja į penkiolikos valandų epopėją. Buvo pasiūlymų palikti šunėką Lvove, atiduoti kam nors ant sienos, kad jį nugabentų kam nors į kur nors ir dar visokių eretiškų pasiūlymų, bet mano ir Aleksandro meilė šunims nugalėjo visas blogio jėgas pasienio karalystėje ir jaunoji korgiukė vardu Degazhe iš karo kamuojamos Ukrainos, sėkmingai pasiekė naująją savo šeimą Vilniuje.
Dalia Plikūne sveikiname tave su šiuo ir su dar vienu artėjančiu šeimos pagausėjimu. Džiaugsmo nebus per daug. Ir pastangos tikrai buvo vertos.
O dabar prie kitų gerų darbų. Karas nesibaigė. Kai kuriuose regionuose logistika susitvarkė, bet netoli kovinių veiksmų zonos ir okupuotose teritorijose keturkojai draugai maisto negauna. Kartu su Renaldu Gabartu toliau tęsiame savo misiją, renkame pinigus, perkame maistą ir vežame iki Lvovo. Iš ten Natalka Veremy ir Igor Zhurav gabena maistą toliau.
Ne bairaktaras, bet labai tikiuosi, kad nustebinsite ne mažiau. Mes stiprūs kartu.
Spauskite nuorodą ir pasirinkite norimą sumą
https://contribee.com/ pagalba keturkojams Ukrainoje
arba nustatykite sumą, kurią skiriate kas mėnesį: https://contribee.com/help-ua
