Beveik 6 tūkstančiai kilometrų per visą Europą nuo šiauriausio jos taško Nordkappe, Norvegijoje iki piečiausio – Tarifos, Ispanijoje. Trys lietuviai šį atstumą nukeliavo per 52 val. 20 min. užfiksuodami pasaulio rekordą Hyundai i40 automobiliu.
Šiam išbandymui pasiryžo trys tvirtai suręsti vyrai, tūkstančio kilometrų ilgio kelionę laikantys įprastu sekmadieniniu pasivažinėjimu. Tai – keliautojas Vitoldas Milius, visureigininkas Audrius Sutkus ir profesionalus operatorius Aidas Bubinas.
Vaizdo įrašą galite pasižiūrėti čia: http://operatorius.lt/world-record-drive/
Na, o plačiau – Vitoldo rašinėlis:
2011-ųjų 11 mėnesio 11 diena 11 val. 11 min. 11-tas magistralės Vilnius – Ukmergė kilometras. Tai ne kokia magiška, juolab atsitiktinė vienuoliktukų seka, o lietuvių, prisiekusių keliautojų automobiliais Vitoldo Miliaus, Audriaus Sutkaus ir Aido Bubino starto laikas ir vieta.
Būtent tokiu metu šis trejetukas „pakėlė bures“ žygiui į Norvegijoje esantį šiauriausią Europos kontinentinį tašką Nordkappą (liet. Šiaurės kyšulį). Žygeiviai šiauriausią Norvegijos pakrantę ketina pasiekti sekmadienį, o ten pailsėję pirmadienį, lapkričio 14 d., pradės kelionę iš šiauriausio Europos kontinentinio taško Nordkappo į Tarifą – piečiausiąjį kontinentinės Europos tašką, esantį Ispanijoje, Andalūzijos regiono Kadiso provincijoje, kurį nuo Šiaurės Afrikos pakrantės skiria 14 km pločio Gibraltaro sąsiauris.
„Tai bus ne šiaip sau pasivažinėjimas žvalgantis pro automobilio langą ir gėrintis lietuvio akiai neįprasta gamta, – pasakojo vienas šio žygio iniciatorių ir organizatorių V. Milius. – Šią kelionę, kurios maršrutas sudaro apie 5,5 tūkst. kilometrų, pakaitomis vairuodami „Hyundai i40“ automobilį, kurio benzininis variklis, komplektuojamas su šešių laipsnių automatine pavarų dėže, išvysto 177 AG, stengsimės įveikti kuo greičiau ir tokiu būdu sieksime patekti į Gineso rekordų knygą“.
Planuodami ir rengdamiesi šiai kelionei žygeiviai pervertė kalnus literatūros ir aptiko, jog šį maršrutą yra įveikusi netgi dviratininkų grupė, tačiau niekas iš automobilistų nebandė rasti vietos Gineso rekordų knygoje. Prieš trejetą metų minėtą maršrutą su „Lexus IS300“ automobiliu yra įveikę britai ir tai jiems pavyko padaryti per 55 val. 40 min.
„Būtent šis laikas tampa pagrindiniu mūsų orientyru. Tikimės šį atstumą nuvažiuoti kiek daugiau nei per dvi paras“, – prieš išvykdami iš Vilniaus į Norvegiją kalbėjo keliautojai. Jie sieks rekordo, kurį norint užregistruoti į rekordus fiksuojančios organizacijos būstinę būtina pateikti visus kuro papildymo degalinėse čekius, filmuotą bei rašytinį kelionės dienoraščius ir dar daugiau įvairaus „popierizmo“. Tai žinoma užims papildomo laiko, tačiau keliautojai tikisi, jog šie reikalavimai netaps dideliu kliuviniu.
Kiek daugiau nerimo kelia kelionės pradžia ir gamtinės sąlygos Norvegijos šiaurėje, tačiau patyrę keliautojai ją pradės automobilį „apavę“ patikimomis, specialiai Šiaurės šalims pritaikytomis „Continental WinterContact“ padangomis, daugelio įvairių testų nugalėtojomis, su kuriomis neturėtų kilti jokių problemų.
Prieš kelionę į žygeivių „Hyundai i40“ automobilį GPS kontrolės sistemų ekspertai, UAB „Altas informacinės technologijos“, sumontavo modernią sekimo ir ryšių palaikymo aparatūrą, kurios pagalba bus galima stebėti ką veikia keliautojai, kuriame kelionės taške konkrečiu metu yra jų automobilis, kiek trunka kelionė bei palaikyti nuolatinį ryšį su namais ar žiniasklaida.
„Draugų ir bičiulių dėmesys padės mums jaustis tarsi namuose ir skatins itin racionaliai išnaudoti kiekvieną minutę siekiant užsibrėžto tikslo“, – prieš kelionę tikino vienas 4X4 judėjimo šalyje entuziastų, „Ladogos“ bekelės maratono nugalėtojas A. Sutkus. Keliautojų trejetas į Vilnių planuoja sugrįžti kitos savaitės pabaigoje. Ši kelionė bus tik pirmoji užsibrėžto tikslo dalis. Kitąmet keliautojai planuoja rekordiniu greičiu nuvažiuoti nuo labiausiai į Vakarus nutolusio Europos taško iki tolimiausio rytinio taško.
Pirmas keliautojų dienoraščio įrašas (lapkričio 14 d., 12 val.)
Kelionę atidedame dėl atšiaurių oro sąlygų – esame netoli Nordkappo, pusto, sninga, temperatūra apie -2 laipsnius. Pagal oro prognozes, čia dvi dienas bus štormas. Įdomu tai, kad čia šviesaus paros meto beveik nėra, ryte būna prieblanda, o 13-14 val. vietos laiku jau pradeda temti. Iš tiesų, oro sąlygos yra sunkios, slidu. Trumpai tariant, čia tikra šiaurinė aplinka, net medžių nėra.
Į Norvegiją atvykome labai ramiai, be didesnių nuotykių. Neturėjome tikslo iki čia nuvažiuoti kuo greičiau, tad neskubėjome. Suomijoje buvo gana nuobodūs vaizdai ir keliai, o sekmadienį nuvažiavus nuo viešbučio kokių 50 km prasidėjo žiemiškos linksmybės su sniegu, ledu ir pan.
Sekmadienio vakarą praleidome su vietine lietuvių bendruomene, čia yra daug dirbančių ir jau ilgą laiką gyvenančių tautiečių. Jie mus pakvietė dar važiuojant į priekį, tad užsukome aplankyti.
Antradienį, 13 val. Lietuvos laiku keliautojai Vitoldas Milius, Audrius Sutkus ir Aidas Bubinas pradėjo žygį iš Norvegijoje esančio šiauriausio Europos kontinentinio taško Nordkappo (liet. Šiaurės kyšulį) į Tarifą – piečiausiąjį Europos tašką, esantį Ispanijoje, Andalūzijos regiono Kadiso provincijoje, kurį nuo Šiaurės Afrikos pakrantės skiria 14 km pločio Gibraltaro sąsiauris.
„Hyundai i40“ automobiliu važiuojantys keliautojai šį maršrutą sieks įveikti kuo greičiau ir savo pasiekimą įrašyti Gineso rekordų knygoje.
Lietuviai žygį planavo pradėti pirmadienį, tačiau kelionės startą turėjo atidėti dėl atšiaurių oro sąlygų.
„Nors ir siekiame rekordo, tačiau važiuosime protingai, nelėksime kaip akis išdegę. Juolab, kad ir turime rinkti visus įrodymus, daryti nuotraukas kur keliavome, šių įrodymų prireiks siekiant įregistruoti rekordą“, – prieš startą žadėjo keliautojai.
Antras kelionės įrašas (lapkričio 15 d., 21 val.)
Antrąjį pasakojimą galima pradėti nuo to, kaip praleidome netikėtai atsiradusį laisvadienį. Kadangi oro sąlygos mums neleido laiku startuoti, o ir vėjas buvo toks, kad į lauką kišti nosies net nesinorėjo, dieną leidome Nordkappe gyvenančių lietuvių draugijoje. Reikia pripažinti, kad ši vietovė tikrai neįprasta, tad buvo įdomu pabendrauti su vietiniais, pakalbėti kaip jie gyvena. Tautiečiai buvo labai svetingi, pas juos ir praleidome neplanuotai atsiradusią nakvynę.
Be to, antradienį čia gyvenančių lietuvių bendruomenė mus ne tik atvyko palaikyti į starto vietą, bet ir išlydėjo su pačių kepta duona, sakė „duona jums kad gerai važiuotųsi“. Ir dar maloniai buvome nustebinti, kai prieš pirmą naktį Norvegijoje atvykę į nedidelį miestelį buvome sutikti ant kelio stovinčių lietuvių. Labai visiems dėkojame už palaikymą.
Prieš startą įsiamžinome ir tradiciškai iš Barenco jūros pasisėmėme vandens, kurį simboliškai nuvešime iki Tarifos, kur išpilsime į Viduržemio jūrą. O oras buvo kur kas geresnis nei pirmadienį, ir tąkart mus sustabdęs kelio užtvaras jau buvo pakeltas, tad vietinių tarnybų pagalbos neprireikė. Tik vietos gyventojai šypsojosi matydami mūsų padangas, kurias vadino „vasarinėmis“ – jie nepratę, kad šiuose kraštuose automobiliai važinėtų be dygliuotų padangų. Ir nors jie juokaudami sakė, kad mes nepervažiuosime kalnų, jokių bėdų neiškilo. Važiuodami starto link šalia kelių matėmė daugybę elnių, kaip zoologijos sode, bet jie pasirodė ramūs, po ratais nelindo. Tiesa, ir eismo čia beveik nėra – viena kita mašina.
Nors iš pradžių kelią skynėmės lėčiau nei norėjome, keli šimtai kilometrų buvo išties sudėtingi – teko važiuoti ir serpantinais, ir snigo, ir slidu, ir tamsa. Tačiau vėliau įsibėgėjome ir dabar, kai artėjame prie sienos su Švedija, vidutinis kelionės greitis yra 101 km/val., o nuo starto nuvažiavome 770 km.
Trečias dienoraščio įrašas (lapkričio 16 d., 10 val.)
Esame Švedijoje, iki sienos su Danija liko apie 150 km. Už lango apie trys laipsniai šalčio, vietomis rūkas, vietomis skaisčiai šviečia saulė. Naktį paspaudęs šaltukas apylinkes padengė šerkšnu, kiek žinome, panašus rytas išaušo ir Lietuvoje.
Naktis praėjo ramiai, važiuojančių nebuvo daug, su vienu kitu sunkvežimiu prasilenkėme. Keliai geri, nebuvo slidu, kaip kad kelionės pradžioje. Vairuojame pakaitomis, tad kol vienas vairuoja, kitas šturmano pozicijoje bendrauja su vairuotoju, o tuo metu trečias gali ilsėtis ant galinės sėdynės. Iki šiol stojome tik tiek, kiek reikėjo papildyti benzino baką. Ryte degalinėje gavome kavos, automobilyje turime užkandžių, mineralinio vandens, tačiau kol kas beveik nieko nesuvalgėme.
Nepamirštame ir Gineso rekordo įregistravimui reikalingų kelionės įrodymų, tad stabtelėjome keletą kartų nufotografuoti vietoves žyminčių ženklų.
Nuo kelionės pradžios nuvažiavome jau daugiau nei 2300 km, tad artėja pusiaukelė.
Linkėjimai visiems mus palaikantiems, laukite žinių pavakary!
Ketvirtas dienoraščio įrašas (lapkričio 16 d., 17.30 val.)
Jau nuvažiavome apie 3200 km. Už kelius kol kas neteko mokėti, tačiau Danijoje teko pravažiuoti du mokamus tiltus. Matyt, už kelius pirmiausia teks susimokėti pasiekus Prancūziją.
Nors Vokietijoje buvo galima tikėtis važiuoti greičiau, tačiau eismas šalyje intensyvus, visur eismo spūstys,matyt žmonės po darbų juda, labai daug automobilių. Kelias geras, važiuojame greitkeliu, tačiau judame lėčiau nei galėtume. Vėliau tikimės, kad kai sumažės spūstys, galėsime važiuoti greičiau.
Kol kas ir nebuvo galimybių išbandyti automobilio greičio galimybių, o greičiausiai iki šiol važiavome apie 180 km/val. Kalbant apie mus vežantį „Hyundai i40“, automobilio privalumai atsiskleidė nuvažiavus ilgesnį atstumą. Kaip ir priklauso universalui, jis labai patogus, nepavargsti sėdėdamas, o ir gale galima pamiegoti. Net ir Audrius, kurio ūgis 2 metrai, nesiskundžia erdvės stoka.
Penktas dienoraščio įrašas (lapkričio 17 d., 10 val.)
Trečiadienį vakare buvome papuolę į spūstis Vokietijoje, bet gana greitai jos išsisklaidė. O Vokietijoje keliai geri, greičiai neriboti, tad vėliau važiavome pakankamai gerai. Stengiamės važiuoti kaip greitesnieji vietiniai – pastebime kokį greičiau lekiantį ir važiuojame kartu. Naktį bandėme keletą kilometrų važiuoti kartu su vienu „Porsche“, bet sunkokai sekėsi, kai jis lėkė gal 200 km/val. greičiu.
Pasiekus Prancūziją teko pristabdyti, čia maksimalus leidžiamas greitis 130 km/val., keliuose matėme nemažai policijos ekipažų, tad turėjome važiuoti atsargiai, lėkti aklai negali.
Ryte Ispanijoje spūsčių pavyko išvengti. Privažiavus didesnį miestą greitis sumažėja, tačiau nebuvo taip, kad reikėtų stoti. Žodžiu, važiuojame stabiliai, panašiu greičiu, niekur negaištame laiko. Stabtelėjimas degalinėje užtrunka maždaug 5 minutes – vienas pila benzino, kitas jau eilėje stovi, o trečias spėja į tualetą subėgioti. Tik vieną kartą Suomijoje ar Švedijoje nepavyko „susikalbėti“ su automatine degaline, tai sugaišome gal 5 minutes, bet daugiau tokių situacijų nepasikartojo.
Per naktį visiems trims ekipažo nariams teko pavairuoti. Įprastai keičiamės nuvažiavę apie 500-600 km, tačiau nėra griežtos tvarkos, jei nori ir gali, važiuoji daugiau, jei pavargai – keitiesi. Iš tiesų jokio nuovargio nejaučiame, viskas gerai, turime tikslą ir jo siekiame.
Iki kelionės tikslo liko apie 750 km, o nuo pradžios nuvažiavome jau daugiau nei 5100 km. Maždaug po 7 valandų būsime Tarifoje, tada ir žiūrėsime, ar pagerinome britų pasiekimą (55 val. 40 min.).
Šeštas keliautojų dienoraščio įrašas (lapkričio 17 d., 17.20 val.)
Paskutinę 750 km atkarpą Ispanijos keliais įveikėme su trukdžiais. Keletą kartų greitkeliai susiliedavo su siaurais keliukais, kuriuose susidarydavo spūstys. Tuomet stipriai krito greitis, iš pradžių pradėjome nerimauti, bet paskui vėl pavyko atstatyti tokį pat tempą ir finišuoti taip, kaip ir norėjome.
Atvykus į piečiausią Europos tašką apėmė keistas jausmas – čia šilta, šviesu, priešingai nei ten, iš kur pradėjome kelionę, tačiau pučia labai stiprus vėjas, kaip ir startuojant.
Tai buvo pirmas kartas, kai važiavome keliese viename automobilyje laikui, tačiau viskas pavyko labai gerai, ekipažas buvo draugiškas, jokių problemų neiškilo.
Šampano automobilyje nesivežėme, bet turime kažkokios trauktinės, kuria bus galima simboliškai pažymėti pasiektą rekordą. O šįvakar dar planuojame apžvalgyti apylinkes – juk šis kraštas vadinamas vandens pramogų gerbėjų rojumi. Miegosime šiąnakt jau viešbutyje ir rytoj pailsėję neskubėdami trauksime namo, atgal į Lietuvą, nes jau ir taip dėl atidėto kelionės starto kaip ir vėluojame vieną dieną.
Dėkojame visiems palaikiusiems mus kelionės metu ir atsisveikiname iki kitų iššūkių!
