Murmanskas – Vladivostokas – Murmanskas

Po pernykštės kelionės Lisabona – Vladivostokas akys bėgiojo po žemėlapį, ieškodamos naujo maršruto. Važiuoti tikrai yra kur, bet visuomet atsiremiama į kelionės kainą, trukmę ir logistiką. Viską pasvėrus ir paskaičiavus, šių metų iššūkiui buvo pasirinktas kelias Murmanskas – Magadanas. Atstumas tarp dviejų Rusijos miestų – Murmansko iki Magadano – 11,5 tūkst. kilometrų ir tai yra ilgiausias kelias pasaulyje tarp dviejų miestų nekertant valstybių sienų. Maršruto idėją pasiūlė „Autobild Lietuva“ žurnalo vyriausias redaktorius Vitoldas Milius. Šį atstumą jau važiavo ne vienas automobilistas, bet visi tai darė važiuodami ne po vieną, tad galutine projekto idėja tapo maršrutas Murmanskas – Magadanas – Murmanskas, startuojant motociklui ir automobiliui vienu metu, važiuojant, žinoma, po vieną, nelaukiant vienam kito ir tokiu būdu sukuriant intrigą tarp kelionės sekėjų. Motociklininkams turbūt kaip ir aišku, kad ilgoje kelionėje automobilis turi pranašumą. Automobiliui rečiau reikia pildyti degalų, pasikeitus oro sąlygoms nereikia stoti ir keistis aprangos. Net ir fizinis krūvis, tenkantis organizmui, motociklininkui yra didesnis. Tad nors bendrame sraute motociklu važiuoji greičiau, gale dienos įveiktų kilometrų skaičius buna mažesnis. Įveikti 23 000km Rusijos keliais nemažas iššūkis tiek motociklu tiek automobiliu. Startas kaip ir buvo suplanuota 2014 metų liepos 1 dieną iš Murmansko dviem transporto priemonėmis: V.Milius – „Honda CR-V“ automobiliu, o aš (A.Bubinas) – „Honda Crosstourer“ motociklu.

Automobilio bagažinėje galima laikyti daug daiktų, tačiau motociklo bagažas – ribotas. Teko atidžiai rinktis, ką pasiimti į kelionę. Atsarginių ratų komplektą, pora benzino kanistrų po 10 litrų, palapinę, įrankių komplektą. Visa manta be atsarginio kuro ir padangų tesudarė 15 kilogramų ir tilpo į vieną krepšį. Kuo daugiau keliauji, tuo labiau išsigrynina daiktų sąrašas. Vienas iš dažniausiai užduodamų klausimų, užsiminus apie maratonines keliones – „greičio viršijimas?”

Niekas tokiose kelionėse nelekia 180 km/val., tačiau ir „nesivelka“ 50 km/val. Tiesiog judi kartu su eismo srautu. Ne paslaptis, kad ir Vilniaus Geležinio vilko gatvėje retas kuris važiuoja 80 km/val. – vidutinis greitis ten 90 ar 100 km/val. Motociklu lenkti automobilius kur kas paprasčiau. Vitoldui šiuo klausimu pasisekė kur kas mažiau. Bet abiem atvejais norėdamas lėkti privalai daryti beprotiškai daug lenkimų. Antras klausimas – “Koks tikslas?”. „Honda“ atstovai mus pakvietė tam, kad pasinaudodami mūsų patirtimi galėtų įdomiai pademonstruoti savo produktų patikimumą.

23 000 km – tai yra maždaug tiek, kiek įprastai nuvažiuoja statistinis Lietuvos automobilio vairuotojas per vienerius metus. Mes tai padarėme „truputį“ greičiau ir šiek tiek sudėtingesniais keliais nei Lietuvoje. Yra ir kitų tikslų tokiose kelionėse. Tie, kas bėga, važiuoja dviračiu, čiuožia slidėmis maratonus ar kopia į kalnus – mus supras lengviausiai. Vienas važiuodamas ilgą distanciją galvoji tik apie tai, kas vyksta dabar. Tau nesvarbu, kas buvo vakar ir negalvoji, kas bus rytoj. Tai nėra tikslas kažką įrodyti sau ar kitiems.

Startavus iš Murmasko, važiavome, turbūt, geriausiu keliu Rusijoje. Net kilo klausimas, ar mes tikrai važiuojame ne Suomijoje. Prie Petrozavodsko padariau navigacinę klaidą ir ežerą nusprendžiau apvažiuoti iš pietinės pusės, kai tuo tarpu Vitoldas pasirinko šiaurinę pusę. To pasekoje gavau trumpesnį kelią ir apie 200 kilometrų “puikaus” žvyro.

Kelias tolygiai blogėjo ir, kai supratau, kad kelio nebėra, suktis atgal jau buvo per vėlu.

Tik prasidėjus nuostabiajam offroad’ui, prasilenkiau su vietiniais enduristais, kurie grįžinėjo po treniruotės. Keistai nužvelgę mane, motociklą ir padangas, pateikė verdiktą – “Mes galvojame, kad tu ten nelabai pravažiuosi” … Ačiū, pagalvojau aš, ir atsisveikinęs patraukiau pirmyn. Nemėgstu suktis atgal ir dar važiuoti tuo pačiu keliu. Viso šios dienos nuotykio kuliminacija tapo upė, kertanti šį kelią – ne su tiltu, žinoma, o su keltu, kuris kursuoja pagal laisvą grafiką.

Sėkmė šį kartą nenusisuko ir jau po valandos buvau kitame krante. Dėja, sėkmė netilpo į keltą kartu su manimi ir manęs laukė dar 50 kilometrų “kelio”. Nors galutinis tikslas yra tas pats, tačiau kelionės maršrutas skiriasi. V.Milius pasirinko prastesnės kokybės, tačiau mažiau eismo turintį kelią pro Kirovą ir Permę. Aš– intensyvesnio eismo kelią link Kazachstano, einantį pro Nižny Novgorodą bei Kazanę.

Kodėl skyrėsi pasirinkimas? Apatiniame kelyje yra gana didelis eismas, jame daug sunkvežimių. Motociklu galima labai lengvai juos aplenkti – rusai, kaip bebūtų keista, motociklą lengvai pastebi ir praleidžia. Automobiliu ten būtų vargelis. Todėl Vitoldas pasirinko viršutinį kelią, kurio danga yra prastesnė, tačiau važiuoji praktiškai vienas.

Per pirmą dieną įveikiau 1600 km. Buvo daug kelio remontų, tad greitai važiuoti neišėjo. Labai didelis sunkvežimių srautas ir didelės spūstys. Kiek skaičiavau, vienam lengvajam automobiliui tenka trys sunkvežimiai – jų čia daugybė.

Kelių kokybė rusiška, nereikia įsivaizduoti, kad čia viskas kaip Europoje. Bet daugiau mažiau judėti galima. Laiko zonų keitimas kol kas neišmuša iš vėžių, nors per dvi dienas pasikeitė jau trys laiko juostos. Taip keliaujant į rytus paros vis trumpėja vidutiniškai po vieną valandą per parą ir miegoti kiekvieną dieną tenka vis trumpiau. Organizmas nespėja adaptuotis, bet nuovargis daro savo ir atsigulęs užmiegi net jei Lietuvoje tuo metu dar tik vėlyva popietė. Rytais raumenis skauda, tačiau po kelių dešimčių kilometrų viskas būna gerai.

Antrąją dieną pavyko pasiekti miestą Ufa, kuriame gyvena nuo pernykštės kelionės pažįstamas Aleksandras. Tačiau jo komandiruotė vienai dienai į Maskvą sutapo su mano atvykimu ir manimi pasirūpinti buvo pavesta jo draugui. Nors ir priėmė svetingai, pamiegoti teko keturias valandas. Šios dienos tikslas Išimo miestas, esantis netoli Kazachstano. Kelias laukė ne pats geriausias, tad anksčiau pradėti kelionę tiesiog būtina. Antraip tikslą pasieksi vėl naktį. Kertant Uralo kalnus ir vinguriuojant serpantinais, oras keitėsi taip greitai, kad nespėjau stoti ir apsirenginėti arba nusirenginėti drabužių. Per 15 minučių temperatūra nukrito iki +6, pakilo iki +16 ir vėl nukrito iki +6.

Važiuojant nuo Kazachstano iki Išimo miesto yra apie 40 km ruožas, kuris kaip Dievo pamirštas kampelis. Vairuotojai čia siunčiami už visas savo gyvenimo nuodėmes, kurias jie yra padarę keliuose. Ruožas greitu laiku tvarkomas tikrai nebus, nes, kaip sako vietiniai, jis niekam nepriklauso. Vienos srities valdos baigiasi kelio pradžioje, kitos prasideda kelio pabaigoje. Ir kol tie keturiasdešimt kilometrų yra niekieno žemėje, tol bus palikti natūraliai griūti.

Pernai taip pat važiavau tuo keliu, tačiau buvo vilčių, kad galbūt kas nors pasikeitė į gerąją pusę. Viltys liko viltimis, o kelio ženklas, kad kelias yra avarinės būklės ir maksimalus leistinas greitis – 40 km/val., liko stovėti nepajudinamai. Keturiasdešimt kilometrų skamba optimistiškai, net motociklu negalėjau važiuoti tokiu greičiu, nors ir lenkiau visus kitus. Kaip ir pernai, Išimą pasiekiau jau vakarop ir lyjant lietui. Tiesa, įvažiavus į patį miestą, jis liovėsi ir, kaip sakė vietinis mane priėmęs baikeris, tai buvo pirmas kartas, kuomet nustojo lyti per paskutines dvi savaites. Jei taip būtų senovėje, mane turbūt būtų pradėję garbinti kaip Dievą, sustabdžiusį lietų. Apnakvindino mane MOTOPOST’e. Tai namukas, suręstas tokiems pakeleiviams, kaip aš. Šešios lovos, šaldytuvas pilnas maisto, virdulys, arbata ir sanmazgas lauke, štai ir visi patogumai. Bet ko daugiau reikia baikeriui, po varginančios dienos lietuje. Motociklininkams tokiose kelionėse susirasti nakvynę kur kas paprasčiau nei keliautojams automobiliu. Kiekvienas kelyje sutiktas baikeris su mielu noru padės susirasti pigesnę nakvynę ar pasiūlys apsistoti pas save. Važiuojant automobiliu belieka pakelės viešbučiai ir moteliai. Tiesa, ir juose galima sutaupyti. Atvažiavus po dvyliktos valandos, kaina daugumoje motelių yra dvigubai mažesnė. Taip už 30 eurų gali gauti liuksą. Aišku, tas liuksas yra pagal jų supratimą, bet viskas ten tvarkinga.

Ketvirtos dienos tikslas Kuzbaso sostinė – Kemerovo miestas. Jame gyvena mano pernykštis pažįstamas Semionas. Vaikinas sutiktas grįžtantis namo iš merginos gyvenančios už 1000 km. Nors motociklo vairuotojo pažymėjimą buvo gavęs tik prieš 4 dienas. Dėja, su juo pasimatyti taip pat neteko. Savaitei laiko išvyko su mergina į kalnus jodinėti arkliais. Ne geležiniais, o tikrais. Bet ne ką mažiau svetingai priėmė Semiono tėvai. Diena prabėgo nelengvai. Stiprus šoninis vėjas privertė naudoti kur kas daugiau jėgų nei įprastai. Tiesa, pasisekė su krituliais. Danguje plaukiojo sunkūs lietaus debesys, bet kelias tartum specialiai nutiestas apvažiuoti lietaus stulpus, tįstančius nuo dangaus iki žemės. Dienos odometro parodymai sustojo ties 1300 kilometrų atžyma. Sunkiai sekėsi Semiono tėvus įtikinti, kad man reikia keltis ne vėliau nei teka saulė, bet diena prasidėjo taip, kaip ir buvo suplanuota. Ryte jautiesi, kaip po geros treniruotės. Visi raumenys maudžia ir sustingę, kol nepakratai jų 50 km. Po tokio trumpo apšilimo organizmas grįžta į savo ritmą ir vėl jautiesi, kaip naujas.
Penktą dieną pirmi 700 km buvo labai geri, tačiau artėjant link Irkutsko kelias palaipsniui prastėjo, o automobilių srautas ženkliai didėjo. Ryte per valandą stojau 5 kartus persirengti. Temperatūra keičiasi, musės, uodai į šalmą daužosi, tenka valyti. Žinoma, laiko užima kuro pildymas.

Rusijoje degalinėje užtrunku vidutiniškai dešimt minučių, mat pirmiausia turiu įkišti pistoletą, tada nunešti pinigus į kasą, grįžti, prisipilti degalų. Tuomet vėl eiti prie kasos ir laukti grąžos. O žmonių ten būna ne vienas. Per dieną sustoti tenka kokius 5-6 kartus, tai vien degalinėse jau sudega valanda.

Per visą kelionę teko aptikti tik vieną degalinę, kurioje galiojo mums įprasta tvarka. Pradžioje užsipili, tuomet eini susimoki.

Jau gerokai sutemus pasiektas Irkutskas. Šalia Irkutso gyvena dar vienas pernykštis pažįstamas – Dobromiras. Su juo žinutėmis susirašiau dar dienos metu. Tačiau priartėjus prie pasirinkimo tęsti kelionę ar nusukti nuo kelio apie 30 km. ir apsistoti pas Dobromirą, pasirinkau pirmąjį variantą. Pravažiavus dar beveik 200km apsistojau sunkiai randamame motelyje už 20 eurų vienas keturviečiame kambaryje. Rytas – lietus. Nieko naujo.

Trumpas sustojimas fotografijai prie Baikalo ežero. Pernai praskridau šią vietą visiškame lietuje ir debesyje. Baikalo būčiau nepamatęs turbūt net jei priekiniu ratu ivažiavęs į jį. Šiemet situacija kur kas geresnė, tačiau tik nusifotografavus vėl pliūptelėjo lietus.
Atkarpa Ulan Ude – Čita viena blogiausių kelyje Maskva – Vladivostokas. Dauguma sunkiasvorių automobilių nuo Ulan Ude nusuka link Mongolijos ir kelyje lieka vien duobės.

Nuvažiavus tokį kelią Rusijos „autobanais” duobės nebestebina. Motociklu laviruoti tarp jų kur kas paprasčiau nei automobiliu. Tačiau kartais jų nepavyksta išvengti ir su dviem ratais. Dienos metu, kuomet asfalto nedengia vandens sluoksnis, pamačius, kad duobės nepavyks nei išvengti, nei apvažiuoti tiesiog svorį perkeli ant kojų taip palengvindamas dalią motociklo pakabai. Atsidūrus užbaikalėje, nebestebina ir dešniavairių automobilių kiekis. Čia dominuoja anaiptol ne MAZ ar KAMAZ markės automobiliai.

Dauguma jų Japonijos arba Kinijos gamintojų kūriniai. Kadangi eismas vis dėl to vyksta dešine puse, lenkimai tokiomis transporto priemonėmis nėra patys saugiausi. Tą galima pastebėti iš autoįvykių. Kaktomuša susidaužusios transporto priemonės – dažnas reiškinys šiose vietovėse. Šios dvi blogybės vienoje vietoje vos nenutraukė mano kelionės.

Važiuojant netoli Čitos miesto, kelio ruože, kuris primena kelią Vievis-Semeliškės arba Anykščiai-Molėtai – labai vingiuotas, siauras, su daugybe „aklų“ posūkių, “pagardintas” duobėmis – prasilenkiant su vilkiku, prieš pat mane iššoko vienas dešniavairis, sugalvojęs aplenkti vilkiką. Teko staigiai mestis i dešinę. Bet toje kelio pusėje – gili duobė, todėl neliko nieko kito, kaip tik važiuoti per duobę. Dėja, nespejus perkelti svorio ant kojų, stuburas patyrė kompresinį smūgį. Ko pasekoje, užspaudus nervus, rankos liko nejautrios ir sunkiau valdomos. Visa laimė, sėkmingai pavyko likti ant kelio ir dar pasiekti Čitos miestą. Pasikonsultavus su gydytojais, kurie kelionės tęsti nerekomendavo, nusprendžiau šiek tiek pakoreguoti maršrutą, tačiau kelionę tęsti toliau. Pirminį planą važiuoti į Magadaną pakeičiau važiavimu į Vladivostoką, nes iki jo veda šiek tiek geresnis kelias.

Važiuoti žvyrkeliu su tokiomis rankomis itin sudėtinga. Be to, nesinorėjo rizikuoti „nusibatoninti” (motociklininku žargonu – neskausmingas griūvimas be traumų) ir keliant 300 kg. sveriantį motociklą dar labiau pažeisti nugarą.

Čitoje ketinau apsistoti, pas Čitos apskrities karinį prokurorą. Tačiau pastarasis išsiųstas metams į Vladivostoką, bet tai nesutrukdė jam pasirūpinti manimi. Mane pasitiko jo kaimynas. Atrakino Vladimiro namą ir apgyvendino jame. Virtuvės stalas jau nukrautas vaišėmis. Kartu pavakarieniavom, pabendravom ir pasidžiaugėm nauja pažintimi. Ryte palydėjo iki miesto krašto, palikėjo geros kelionės ir pažadėjo laukti atgaliniame kelyje.
Lietuvoje mes įpratę sakyti, kad Lietuva yra švogerių kraštas, kad vieni kitus pažįsta, kad Lietuva maža šalis ir panašiai, tačiau koks išties yra mažas pasaulis, supranti visai ne Lietuvoje. Šalyje, kurioje gyvena 130 milijonų žmonių, važiuojant kelyje 12000 kilometrų, sustojus pirmoje pasitaikiusioje kavinėje sutikti vieną iš 30 žmonių, kuriuos pažįsti šioje šalyje – vat čia yra tikrai mažas pasaulis. Timūras, pas kurį ketinau apsistoti Šimanovske, išsiruošė į kelionę prie Baikalo ir stabtelėjo toje pačioje kavinėje, kurioje sustojau ir aš. Netikėtas susitikimas mums abiems. Tiesa, dar vienas sutapimas yra tai , kad Timūrą pernai sutikau beveik toje pačioje vietoje, grįžtanti namo. Tą kartą jis pasiūlė apsistoti pas jį. Šiais metais priglaudė jo kolega.

Nuo Šimanovsko iki Chabarovsko kelias gana neblogas. Tačiau nuo Chabarovsko link Vladivostoko daug kelio remonto darbų ir žvyrkelių. Taip pat viską apsunkina tai, kad šiuo metu nėra vėjo, o sunkiasvorio transporto važiuoja labai daug.  Visos dulkės tvyro ore ir matomumas siekia gal kokius penkis metrus. Tokiu keliu įveikus apie 15 kilometrų nuo dulkių apranga iš juodos tapo rusva. Kelio remonto darbai Rusijoje neprilygsta analogiškiems darbams Lietuvoje. Čia remontuojamos atkarpos kartais siekia apie 50 kilometrų, tad tenka apsišarvuoti kantrybe. Rusija – stebuklų šalis.

Važiuodamas aptikau šaltinį, iš kurio teka vanduo. Atrodo būtų galima pasisemti vandens, bet tas šaltinis yra viduryje važiuojamosios dalies. Viduryje kelio. Ir tai tikrai ne koks trūkęs vamzdis, nes čia vamzdžių nėra. Artimiausias kaimelis čia nutolęs per kokius 70 kilometrų. Tiesiog šaltinis kelio viduryje.

Kelio atkarpa nuo Irkutsko iki Chabarovsko buvo labai nedėkinga padangoms. Per dvi dienas arba 3000 kilometrų padangos sudilo du kartus stipriau, nei iki tol per septynias važiavimo dienas nuo pat Lietuvos. Kelio danga ganėtinai šiurkšti ir labai banguota. Esant didesniam greičiui tu šiek tiek atsiplėši nuo kelio ir su didele jėga vel prispaudi motociklą atgal. Padangos, žinoma, amortizuoja šiuos nelygumus tačiau dėvisi kur kas greičiau. Apskritai man susižavėjimą kelia Continental specialistų sugebėjimas padaryti produktą, kuris sąlyginai ilgaamžis ir tuo pačiu turintis nerealias sukibimo su keliu charakteristikas tiek ant sausos, tiek ant šlapios dangos. Net užvažiavus ant smalos ar žymėjimo juostos ir slystelėjus, padangos gebėjimas laiku sukibti negali nestebinti. Važiuojant greičiui, žinoma, kad padangų saugojimas nustumiamas į antrąjį planą. Tačiau tuo pačiu metu tu negali spjauti į saugumą.
Pasiekus Chabarovską nuspredžiau, kad tęsti kelionę toliau su tuo pačiu padangų komplektu būtų neprotinga. Palijus lietui važiavimo greitis kristų ir laiko sugaisčiau gerokai daugiau nei pasikeisti padangas į naujas. Keletas skambučių ir aš jau stoviu garaže pas vietinius baikerius, kur operatyviai permontuoja motociklo apavą, duoda kontaktą motociklisto Bikin’o mietelyje, kuris jaus įspėtas ir laukia manęs.

Belieka nuvažiuoti dar pora šimtų kilometrų ir manęs laukia ne visai minkšta, bet vis dėl to lova. Kas sakė, kad keliauti motociklu nepatogu ?.. Iki Vladivostoko lieka 600 kilometrų ne paties geriausio, bet ir ne prasčiausio kelio. Ryte gavus dozę kasdieninio lietaus, apie pietus pasiekiu tolimųjų rytų uostamiestį. Prieš įvažiuojant į Vladivostoką reikia įveikti kelių kilometrų tiltą. Čia aš nusprendžiu pasilinksminti. Reikalas tame, kad Rusijoje visi didesni tiltai yra laikomi labai svarbiais strateginiais objektais, kurio vienoje arba, jei ilgesnis tiltas, net ir abiejose pusėse yra po sargo būdelę, kurioje, žinoma, sėdi apsauginis ir saugo tiltą nuo teroro aktų. Turėdamas pernykštę patirtį, kuomet pravažiavus tiltą bandžiau nusifotografuoti prie Vladivostoko ženklo ir buvau apšauktas apsauginio, kad šioje vietoje sustoti yra draudžiama, aš nusprendžiau užbėgti įvykiams už akių ir “suderinti” viską dar prieš tiltą su pirmuoju sargu. Derinimas pavyko šimtu procentų. Leidimą gavau, širdyje pasijuokiau pasityčiojęs iš vargšo “security” darbuotojo, bet, dėja, pylos nuo kitame tilto gale esančio apsauginio vistiek gavau.

Vladivostoke norėjau praleisti kiek įmanoma mažiau laiko, tačiau apsisukti prie miesto ženklo taip pat nesinorėjo. Tad aplankęs savo senąją draugę Iriną, bei praeitų metų kelionėje mane globojusį Jevgenijų, patraukiau atgalios. Juk šiandien man vėl reikia grįžti iki Bikin miestelio. Išvažiavus iš saulėtojo Vladivostoko, dangus pradėjo niaukstytis ir tos spalvos debesys, kuriuos matė mano akys man patiko mažiausiai. Pabandžius įžvelgti žemėlapyje, ar pavyks nepastebėtam prasmukti pro fotografuojantį perkūną, daug optimizmo neradau.

Kelias vinguriavo kaip tik į tą juostą, kur manęs laukė oras, kur, kaip sako seni motociklistai, geras šeimininkas net šuns į lauką neišvarytų. Teisingumo dėlei, turėčiau pastebėti, kad prie visų mano aukščio, vandens, greičio ir kitokių baimių atsirado dar ir elektros baimė. Ne tai, kad bijočiau 1.5 V batareikos, bet kai žaibai, rodos, ranka pasiekiami, norom nenorom susigūži į toki kamuoliuką, kad laisvai tilptum i Kriega krepšį ant kuro bako. 300 kilometrų audros, išvartytų medžių, pro nosį skrendančių šakų ir to juodo gėrio ant kelio, kuris dosniai Rusijos kelininkų naudojamas užpilti duobes ir įtrūkimus, dar kitaip vadinamas smala.

Smala atskira tema. Jei kam ryte einant į darbą teko netyčia ir staiga slystelti ant nežinia iš kur atsiradusio rytinio leduko, tai yra tai… tik tai yra vasara, šalmo vizorius aptaškytas lietaus, prieblanda ir iš priekio atvažiuoja traukinys. Na tikrai iš kur ant kelio traukinys ? Tai tiesiog koks nors Hino sunkvežimis ant kabinos susimontavęs kokius šešis žibintus po 200 W. Aš tikrai be proto bijau greičio. Todel tokiomis sąlygomis jis nukrenta iki 70, o posūkiuose ir iki 50 kmh. Bikin – karinis miestelis šalia Kinijos sienos. Kolega, kuris mane mielai priėme net dvi naktis iš eilės, dirba geležinkelio priežiūroje. Taiklus pastebėjimas. Sako aš niekuomet nevažiuoju traukiniu, nes žinau kokiame stovyje mūsų geležinkeliai.

Aptarus susisiekimo geležinkeliais įpatumus, ryte išjudu į lietų. Audra išsikvėpusi, vėjas nestiprus, bet lietus lydejo mane visą dieną. Tą dieną pavyko nuvažiuoti tik 1000 kilometrų ir tik prieš pat dienos finišą Šimanovske mane išdžiovino pro debesis išlindusi vakarinė saulė. Negaliu nutylėti apie aprangą, leidusią man daugiau mažiau komfortiškai važiuoti visą dieną pliaupiant lietui prie +9 laipsnių.

Visos kelionės metu REVIT striukė nepriekaištingai tarnavo ir matant, kad lietaus nepavyks išvengti, tačiau jis netruks ilgai, aš net nesivargindavau trauktis lietaus drabužio. Tą dieną, žinoma, aš startavau iškart apsirengęs viską pilnai. Galbūt esant aukštesnėm temperatūrom pradėtum prakaituoti iš vidaus, bet apie dešimt lipsnių šilumos leido važiuoti labai komfortiskai ir “sausai”. Kelyje atgalios nakvynės gavosi beveik tose pačiose vietose. Tai yra po Bikin nakvojau Šimanovske, sekanti nakvynė Čitoje. Nustebino radinys vienoje degalinėje prie Baikalo ežero – „Sonax“ odinių apmušalų priežiūros servetėlės, ant kurių instrukcijos lietuvių, latvių, estų, ukrainiečių ir rusų kalbomis. Išvysti lietuvių kalbą ant produkto, nutolus nuo šalies 6 tūkst. km – labai neįprastas dalykas.
Prie Irkutsko dar sykį susitikau su Timūru, kuris atvažiavo į motociklistų sąskrydį prie Baikalo ir iki vakaro pavyko pasiekti Tulun miestą, kur apsistojau pakelės motelyje. Kemerove, nebenorėdamas varginti Semiono tėvų, apsistojau pas Kirilą – jo draugą motociklistą, vietinį auksinių rankų meistrą, su kuriuo tikrai neprailgtų ir savaitė, tačiau laikas laikas laikas. Smagu ir tai, kad žinant laiko trukumą, viską priimi koncentruotai. Gauni pačią idomiausią ir aktualiausią informaciją. Kelias ganėtinai nuobodus, būna padarai vieną nuotrauką, po penkių valandų – dar vieną. Vėliau, žiūri ir stebiesi, kodėl vienodų nuotraukų pridarei? Vakarop, pravažiuojant vieną miestelį, autobusų stotelėje pastebėjau apie 20 žmonių labai juokingai be perstojo mosuojančių rankomis. Priežastis labai paprasta – begalės musių ir uodų. Būna taip, kad įvažiuoji į kokį musių ar uodų spiečių ir netrukus viskas pasidengia dulkių ir musių mišiniu. Šalmo stiklą paprastai valau kas du šimtus kilometrų, kai stoju įsipilti degalų, o motociklo stiklas per pusdienį apsiklijuoja taip, kad nesimato nieko.  Judėjimas namų link psichologiškai lengvesnis. Rodosi ir kelias po ratais vyniojasi greičiau ir saulė skaistesnė ir namų pusėje dangus žydresnis. Tačiau +42 nelabai primena Lietuvą ir namus. Pro Krasnojarską važiuoju sekmadienio vidurdienį, o Krasnojarskas – nemažas miestas, tad daug žmonių grįžta namo po savaitgalio. Kelyje intensyvus eismas. Sunku būna prasilenkti net ir motociklu. Maždaug 200 km ilgio distancijoje iki ir už Krasnojarsko suskaičiavau net aštuonias rimtas avarijas. Kelyje, kur eismo srautas juda maždaug 100km/h greičiu, atsiranda tokių, kurie lenkia kitus eismo dalyvius 150km/h greičiu. Automobiliai išvažiuoja į priešpriešinę eismo juostą ir susiduria. Visos avarijos įvyko kaktomuša.

Kelias plačiu spinduliu nubarstytas šipuliais. Pagal tai, kiek prie kelio yra įvairiausių vainikėlių, paminklėlių, galima spręsti, apie avarijų skaičių čia. Pastarųjų nefotografuoju. Turiu tokį prietarą. Kelias po truputį gerėja, nors šiandien irgi buvo remonto, dulkių. Bando rusai laistyti dulkes, bei kai dieną tvyro 40 laipsnių temperatūra, tas laistymas tampa beprasmis. Kol laistytuvai nuvažiuoja iki remontuojamo ruožo pabaigos – pradžia jau būna sausa.
Išim’e apsistoju vėl tame pačiame motopost’e ir, nors ryte lietus nelyja, išsukus iš miesto tvyro tirštas rūkas. Ne paslaptis, kad žmogaus akis mato kiek kitaip nei pavyksta įamžinti fotografijose. Kad ir kaip stengiausi fotoaparate tas rūkas ne toks tirštas ir neperregimas, kaip gyvai. Reikėtų pagalvoti, ar neverta esant rūkui vairuoti žiūrint per fotoaparato objektyvą.

Nuo Išim’o pasuku kitu keliu nei atvažiavau. Važiuoju šiauriau esančia magistrale, kuria važiavo Vitoldas. Tiesa, kol kas neįžvelgiu jokių privalumų prieš ankstesnį mano maršrutą. Kelias tikrai prastesnės būklės, tačiau automobilių srautas, bent jau iki Permės tikrai ne mažesnis. Dar vakar buvo 39 laipsniai, o šiandien – plius penki ir lietus. Galima būtų pagalvoti, kad oras keičiasi labai greitai ir drąstiškai, tačiau reikia nepamiršti, kad vidutiniškai per dieną nuvažiuojama apie 1400 kilometrų. Per tokį atstumą nuo ryto iki vakaro tenka pamatyti visko. Daug džiaugsmo pasirinkus šiaurinį kelią tikrai neturėjau. Transporto čia gal tik 20 proc. mažiau, gal vėliau dar sumažės. Tačiau ir keliai prastesni, ypač Vologdos rajone. Apskritai, čia sunku nupasakoti kelią – 200 km gali būti visai neprasto kelio ir 200 km gali būti labai blogi. Manau, eismo įvykių čia sumažėtų penktadaliu, jeigu tik būtų geras kelias – duobių čia labai daug ir žmonės dažnai sukelia avarijas vien bandydami tų duobių išvengti.  Per gerą pusdienį nuvažiavau apie 700 kilometrų. Keliu tai pavadinti sunku, čia panašu į bekelę. Šiandien supratau, kad vietinių gyventojų klausti, koks priekyje laukia kelias, yra beprasmiška. Nuvažiavus apie 150 kilometrų sunkiai nupasakojama danga, degalinėje pasiteiravau, koks kelias toliau. Man pasakė, kad kelias bus kur kas geresnis, nei prieš tai buvo. Galiausiai „nusikračiau“ dar 250 kilometrų lygiai tokiu pačiu keliu, ir vietomis jis buvo dar blogesnis.

Kelias vietomis „sulopytas“, užpiltos duobės, tačiau tai situacijos nė kiek negerina. Į duobę supylė asfaltą ir kaip jį išvertė, taip ir paliko. Gal su koja šiek tiek patrypė. Jeigu kelio lygį laikytume 0, tai duobė yra žemiau nulio, tarkime -5 centimetrai. Po duobės sutvarkymo toje vietoje atsiranda kalvelė jau +5 centimetrų aukščio. Galima sakyti, kad nelygumas išlieka tas pats, tik skiriasi, ar tai yra duobė, ar kauburėlis. Dažnai duobių net nėra kaip apvažiuoti, o važiuoti lėtai daugeliu atveju yra dar blogiau nei greitai.
Miesteliuose vietomis yra tokie civilizacijos stebuklai, kaip greitį mažinantys kalniukai…yra pasirodo ir tokie Rusijoje…vadinami „gulinčiais policininkais“, dažniausiai du kartus aukštesni, tarsi tramplynai. Bet net ir tokios kelio sąlygos vietiniams vairuotojams netrukdo lėkti greitai. Nežinau, kas kiek laiko žmonės čia remontuoja automobilių pakabas. Turbūt su kiekvienu degalų papildymu. Nesvarbu kokiais automobiliais vairuotojai čia važiuoja, bet per duobes ir kalnelius lekia tikrai greitai. Pralenkė mane čia „Škoda Octavia“ net pasišokinėdama, gal kokius sportinius amortizatorius susidėjęs rusas. Lekia per tą bekelę 120-130 km/h greičiu. Kai kurie sunkvežimiai irgi panašiai važiuoja, tad kelias tampa panašus į statybų aikštelę. Čia pilna baltų, raudonų plytų, lentų. Be gulinčių policininkų yra ir normalių, kurie kelio ruože, kuriame važiuoti greičiau nei 50 km/h praktiškai neįmanoma, matuoja greitį. Keistas pasirinkimas, bet, matomai, tikslas yra prastumti laiką, o ne ką nors pagauti.
Policininkų ir motociklininkų santykiai yra dar viena įdomi tema. Per visą 24 000 km kelionę mane stabdė tik vieną kartą. Nors maksimalus leistinas greitis kartais ir buvo viršijamas, kur kas dažnesnis KET pažeidimas – ištisinės linijos kirtimas. Už šį nusižengimą Rusijoje ypatingai griežtos bausmės, siekiančios net vairuotojo pažymėjimo atėmimą pusei metų. Teatleidžia man skaitytojai, bet sunkiai kartais gaunasi vilktis iš paskos sunkvežimio važiuojančio 80 kmh, kai priekyje matomumas keli kilometrai, bet ištisinė linija nubrėžta tvarkingai. Buvo tokių lenkimų ir prieš pat policijos nosį. Tačiau pareigūnai pamatę motociklininką demonstratyviai nusisuka į kitą pusę.
Daugeliui taip pat įdomus klausimas apie lakstančius per kelią gyvūnus. Važiuodamas susidūriau tik su trimis žvirbliais, mat šie paukščiai maisto ieško ant asfalto. Jie lesa vabzdžius, kurie krenta po susidūrimo su transporto priemonėmis. Jeigu šarkos, varnos ir kuosos yra atsargesnės, tai žvirbliai pasitraukti iš kelio nespėja, lekia į priekį mėtydami pėdas ir susidūrimo neišvengia . Du žvirbliai amžino poilsio išėjo atsitrenkę į priekinį stiklą, vienas į veidrodėlį. Didesnių gyvių sutikti neteko, nors ant kelio tikrai nemažai pritraiškytų sekančios maitinimo grandies veikėjų – lapių, barsukų, kurie bandė neatsargiai skanauti nudaužtų paukščių liekanomis. Diena iš dienos užsiveli rutinoje ir į kelionės pabaigą pasieki to išganyto tikslo, kuomet pamiršti kas tu, ką tu čia veiki ir kas tas čia. Nuoširdžiai prisipažinsiu, nepamenu, kur nakvojau paskutinę naktį. Tai buvo niekuo neišsiskiriantis miestukas su niekuo neišsiskiriančiu moteliu.
Atgal keliauti yra paprasčiau ne vien dėl psichologinių priežasčių. Tai daryti taip pat lengviau ir dėl laiko juostų keitimo. Jeigu važiuojant į Rusijos rytinę pusę kiekvieną dieną „dingdavo“ po 1-2 valandas, tai grįžtant atgal, kiekviena diena tampa turinčia 25 ar 26 valandas. Nors vidutinis greitis į abi puses buvo panašus, važiuodamas į priekį sugaišau 8 dienas ir 20 valandų, atgalios tik 7 dienas ir 3 valandas. Paskutinė kelionės Murmanskas – Vladivostokas – Murmanskas diena buvo išskirtinė man ne vien tuo, kad paskutinė. Tai buvo mano asmeninio rekordo pagerinimas. Per 25 valandas nuo poilsio iki poilsio pavyko nuvažiuoti 2300 kilometrų. Kelionę norėtųsi baigti linksmai. Kelias paskutinę dieną buvo …žinote, kaip atrodo Vokietijos autobanas? Tai čia visai nepanašus. 200 kilometrų atkarpoje vidutinis mano judėjimo greitis buvo 50 kilometrų per valandą. Ne jums nepasirodė – 50. Naktį tradiciškai gavau gerą dozę lietaus ir dar vieną “palengvinimą”. Kadangi Murmanskas gerokai už poliarinio rato, tai reali naktis truko pora valandų. Visą kitą laiką buvo prieblanda, kurioje matomumas dar blogesnis nei naktį. Bet štai išlindo saulutė ir aš jau Murmanske. Vienos dienos nakvynė, 24 valandos, 2050 kilometrų ir aš Vilniuje. Apie kelionės dalį Murmanskas – Vilnius nelabai ką papasakosi. Kelionė panašiai, kaip Vilnius – Klaipėda. Kelias puikus, nuotaika gera. Ačiū už kantrybę ir skirtą dėmesį. Didelis ačiū:

Honda Crosstourer VFR1200 motociklui

Continental Conti Trail attack padangoms

Eneos tepalams

Sonax šalmo servetėlėms

Quixx auto/moto kosmetikai

Rev’it moto aprangai

Garmin Montana navigacijai

Kriega gertuvei

Autobild Lietuva žurnalui

Internetiniam portalui 15min.lt

P.S. Važiavau su nuostabiu Honda motociklu, apautu puikiomis Continental padangomis. Nuo uodų “gyniausi” Sonax ir Quixx kosmetika, nuo lietaus ir vėjo Revit drabužiais. Tikslą pasiekti padėjo Garmin navigacija, nuo troškulio gelbėjo Kriega gertuvė, apie visą tai jums pasakojo portalas 15min.lt, fotografijos ir video medžiaga, gauta Sony pagalba. Fotografijoms tokiose kelionėse radau nepamainomą įrankį Sony NEX serijos sisteminį fotoaparatą. Kai nėra vietos dideliam ir sunkiam veidrodiniam monstrui – tai geriausias pasirinkimas. Filmuotos medžiagos šiais metais prisirinko net daugiau nei pernai. Filmavau ir su Sony NEX-5T ir su veiksmo kamera Sony AS100V. Tačiau video filmo artimiausiu metu tikriausiai nepamatysite. Kadangi 2 trečdaliai visos kelionės vyko tuo pačiu keliu , kaip ir pernai, o per metus laiko šiuose keliuose nelabai kas pasikeitė tad daryti antrą tokį patį filmą kaip ir nėra prasmės. 2013 metų kelionę galite pamatyti: Lisabona-Vladivostokas 2013

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *