Dakaro ralis – kasmetinis ralis-maratonas, organizuojamas metų pradžioje prancūzų Amaury Sport organizacijos. Anksčiau ralis vykdavo pietų Europos ir Afrikos (dažniausiai šiaurės) kalnais ir dykumomis. 2008 metais ralis nevyko dėl terorizmo grėsmės, o jau nuo 2009m Dakaro ralis vyksta Pietų Amerikos žemyne. Ralio idėja kilo prancūzui Thierry Sabine ralio Abidžanas – Nica metu, kuomet jis pasiklydo Libijos dykumoje ir buvo rastas tauregų tik po trijų dienų. Šio įvykio paskatintas, jau sekančiais metais (1979 m) suorganizavo ralį Paryžius-Dakaras, kuriame dalyvavo 80 automobilių, 90 motociklininkų ir 12 sunkvežimių. Dėl politinių priežasčių ir karinių konfliktų Afrikoje ralio trasos neretai lenktynių eigoje keisdavosi, buvo atsisakoma dalies etapų. Šiai dienai etapų trumpinimas taip pat nėra retas reiškinys, tačiau Pietų Amerikoje tai daroma labiau norint išsaugoti tam tikrą dalyvių skaičių iki finišo arba dėl gamtos išdaigų. Lenktynės susilaukia kritikos, nes beveik kasmet jose neišvengiama tragiškų incidentų, kurių metu žūsta lenktyninkai arba žiūrovai. Pavyzdžiui, 2005 m. žuvo garsus italų motociklininkas Fabrizio Meoni. Šiais metais Dakaras pasiglemžė dviejų Argentinos žurnalistų ir Belgijos motociklininko Eric Palante gyvybę. 35 metų istoriją menantis ralis jau pasiglemžė 27 sportininkų ir 41 žurnalisto, pagalbinių darbuotojų ir žiurovų gyvybę įskaitant ir paties Dakaro ralio pradininko Thierry Sabine, kuris 1986 sausio 14 dieną žuvo sudužus sraigtasparniui kartu su dar keturiais savo kolegomis. Tokia tad žiauri ir didinga Dakaro ralio istorija. Man Dakar’as prasidėjo 2013 gruodžio 31 dieną Vilniaus tarptautiniame oro uoste. 
Paskutinę metų dieną kartu su komanda per Briuselį ir Madridą išskridome į Argentinos sostinę Buenos Aires. Naujieji metai, kaip ir daugelis paskutinių, nebuvo labai išskirtiniai. 12 valandų išmušė Madrido oro uoste. Dar po 11 valandų skrydžio jau galėjome mėgautis saule ir šiluma Pietų Amerikoje. Ralio startas oficialiai skelbiamas sausio 4 dieną, tačiau iki jo dar yra aibės darbų, kuriuos reikia nuveikti. Pirmai dienai teko automobilių atsiėmimas iš uosto, į kurį jie atplaukė laivu iš Europos ir kantriai laukė savo šeiminikų. Pietų Amerikoje sausio mėnuo pats vidurvasaris, tad skubiai teko traukti kremą nuo saulės, slėptis po kepurėmis ir ieškoti pavėsio. Kol pirmoji diena alino neįprastai aukšta temperatūra, antrąją dieną, kad ir buvo vos vėsiau, taip pat “karštai” alino darbai. Tai yra paskutinė diena ruošiant automobilį techninei komisijai – galimybė užbaigti visą krūvą smulkių darbų, kurių neturėjome galimybės nuveikti Lietuvoje. 
Tuo tarpu mums reikia užsitikrinti ryšį viso Dakaro ralio metu. Lietuvoje jau įpratome, kad informacinėje duomenų perdavimo eilutėje mes matome skaičius su prierašu Mb/s, deja, Argentinoje tenka pamiršti tai ir džiaugtis Kb/s, nors skaičiai ir tie patys. Mano kūnas patyrė didesnį šoką pamatęs, kad 3Mb failas siųsis 4 valandas, nei visą dieną kepęs saulėje. Aš nežinau, ar Argentinos specialiosios tarnybos turi tokius pačius interneto greičius, bet viešai prieinami šaltiniai išduoda tik tiek. Ir nesvarbu, ar tai viešbučio WiFi ar GSM modemas. Sausio 3 dieną visi dalyviai praeidinėja techninę komisiją. Tai tas pat, kaip techninė apžiūra ir med. komisija kartu sedėjus. 
Kiekvienas dalyvis gauna kortelę, kurioje turi susirinkti beveik 30 antspaudų iš skirtingų specialistų. Tai medicinos darbuotojai, GPS naudojimo instruktažas ir aibės kitų dalykų, kuriuos turi turėti, turi žinoti ar mokėti Dakare. Vis nepaliauja stebinti vietinių žmonių dėmesys Dakaro maratono dalyviams. Jei jau automobilis apklijuotas specialiais lipdukais – tave jau laiko “kietu” lenktynininku. Vietiniai dar nelabai skiria, kurie numeriai yra lenktynininkų, kurie techninio palaikymo ar žiniasklaidos komandų transporto. 
Visi kaulija kepuraičių, marskinėlių ar kitokios Dakaro ralio atrbutikos. Paklausiau Andrejaus, ar netrukdo ralio metu tos minios žiūrovų? Atsakymas: – „žiūrovai yra gerai, nes tada žinai, kad važiuoji teisinga kryptimi“. Tvarkant įvairius reikalus turėjome progą pasivaikščioti po Rosario senamiestį, kuris tikrai neatrodo kriminogeninis, tačiau per visą dieną sulaukėme bent dvidešimties žmonių priminimo saugoti kameras, nes jas gali… atimti arba pavogti. Tiesa, per visą dieną sutikome tik vieną grupelę vaikigalių, kuri kėlė įtarimą. 
Tačiau didesnė mūsų kompanija ir fotografijos, tinkančios policijos paieškų tarnybai, juos atbaidė. Nelietė mūsų ir tik skundėsi, kad aš esu blogas žmogus. Gerai, kad iš darbo atleisti negrasino, kaip Lietuvoje filmuojant laidą „Farai” :). Kad šie priminimai nėra iš piršto laužti, parodo tai, kad šiemet vienos gamyklinės komandos nariai “paaukojo” vieną krepšį su dokumentais ir 20 000 pinigų po to, kai sutiko nusifotografuoti su vietiniais. Ypatingai atsargiems reikės būti podiumo dieną, kai aplink būriuosis milžiniška masė žmonių. Ir nors prie podiumo galima patekti tik turint akreditacijas, iki jo dar reikia prieiti. Nesinori stumdyti geranoriškai nusiteikusiu piliečių, kurių tikrasis tikslas yra tik fotografija, bet atsirinkti kas yra kas – nepaprastas uždavinys, todėl geriau nerizikuoti ir, nesileidžiant į kalbas, traukti savo reikalais. 
Sausio 4 – oficiali šių metų Dakaro starto data. Tiesa, šią dieną niekas nelektyniauja, tik važiuoja Rosario gatvėmis iš užtvarų padarytu koridoriumi, džiugina vietinius gyventojus bei stebi Dakaro iš už jūrų marių atvykusius žiūrovus. Tai yra podiumo diena. Karštis čia didžiulis ir tenka pastoviai gerti vandenį. Vietiniai argentiniečiai gaivinasi arbata Mate, kurios, dėka jų svetingumo, ne kartą teko paragauti ir man. 
Aišku, dėl to dėkoti galima ir komandos aprangai, su kuria tikrai atkreipdavome dėmesį, tačiau kai užsidėjome privalomus žurnalistų skirtukus atsivėrė dar daugiau vartų ir galimybių. 
Tiesa, kartu ir pareigų. Fotografo akreditacija Dakare kainuoja 3000Eur, video operatoriaus – 15000Eur. Kadangi patekti tiek su viena, tiek su kita galima ten pat, tad kainų skirtumas padarytas tam, kad kuo daugiau televizijų pirktų oficialią medžiagą iš organizatorių. Ypatingai podiumo dieną organizatoriai akylai stebi, kad „fotografai” nefilmuotų ir kartais jų stebėjimai nenueina veltui. Ne vieną tokį filmuotoją jie pašalino nuo pakylos prieš podiumą. Nepasisekė ir „Astana“ komandos operatorei Alisai. Tiesa, sumokėjus 15000Eur baudą, ji gavo Video akreditaciją ir toliau varžybas galėjo filmuoti drąsiai. Visai, sakyčiau, humaniškas organizatorių požiūris. Pirmąją starto dieną lepinomės saulės spinduliais 38 laipsnių karštyje. Deja, prognozės neguodžia ir antrąją – žada net 40 laipsnių karščio. Savijauta tikrai nėra bloga ir po truputį įsivažiuojam į ritmą, bet miego trūkumas ir temperatūra daro savo: vakarop vis sunkiau pavilkti kojas. Kuriam laikui atgaivina dušas, bet po sočios ir skanios vakarienės taip ir norisi kryžium kristi į lovą. 
Vis dėlto, grįžus paprastai dar laukia 3-5 valandos darbų. Dalį aktualiausios medžiagos reikia suskaičiuoti, kad ji užimtų mažiau vietos ir išsiųsti į Lietuvą. Tenka aukoti kokybę vardan operatyvumo. Interneto greičiai tikrai tragiški. Paprastai trumpas interviu užima iki 100Mb ir toks kiekis išsisiunčia per 3-4 valandas. Didelis karštis, didelis darbas, mažai miego ir… interneto. Vat tokios problemos kamuoja diena iš dienos. 
Trumpai tariant – nieko naujo, tai yra Dakaras ir kitaip būti negali. Įpusėjus lenktynėms, laisva diena Dakaro ralyje. Tiesa, laisva ji tik žiūrovams, kurie įtemptai stebi čia vykstančius įvykius. Šiandien nėra vaizdų iš trasos, taigi organizatoriai eterį bando užkimšti vaizdais iš bivuako. Buvome susidarę pakankamai rimtą planą, tačiau jį pakoregavo visą dieną pliaupęs lietus. Taip, man Dakaras taip pat asocijuojasi su dideliu karščiu ir smėliu, tačiau šiandien buvo netikėtai “šalta”. Turbūt ir miestas, kuriame leidžiame laiką, Salta vardu pavadintas ne veltui. Jau ryte termometras rodė vos +26. Vėliau atvėso dar labiau! Šią dieną lenktynininkai šiek tiek pailsi ir pagaliau išsimiega, tačiau mechanikams ši diena ne ką lengvesnė nei kitos. Lietaus dėka mes taip pat turėjome pakankamai laisvą dieną ir aš leidau sau pamiegoti net 7 valandas. Likusią dienos dalį mes praleidome bivuake, stebėdami čia verdantį gyvenimą ir bendraudami su lenktynininkais. Galiu pasakyti vieną gerą, tačiau nepigų receptą tiems, kuriuos kankina nemiga. Nežinau tikslaus lotyniško pavadinimo, bet originalo kalba jis skamba – Dakar. Po „laisvadienio” Salta mieste pasiekėm Calama. Čia bivuakas įkurtas šalia oro uosto, tačiau besileidžiantys lėktuvai kasdieniniame generatorių ir variklių burzgalynėje nebedaro jokio įspūdžio. Po kelintos tai Dakaro dienos krenti ir užmiegi ten, kurioje vietoje spėjai pagalvoti, kad miegosiu čia. Vieną naktį, bandant patalpinti savo kūną į miegmaišį, sudedama lova (raskladuškė) tiesiog susidėjo ir aš žlegtelėjau į fešfešo glėbį. Mintis, kuri turėjo nuskambėti mano galvoje, turėjo būti – „Keltis pasistatyti lovą ar nesikelti?” … tiesa, „spėjau” tik iki tos dalies, nuo kurios prasideda „ar”. Sekantis vaizdas, kurį pamačiau buvo rytas, saulė ir bruzdesys stovykloje. 
Tokiomis akimirkomis supranti, kiek nedaug žmogui reikia iki pilnos laimės – greito interneto ir 20cm fešfešo po šonkauliais. Daugelis nebuvę Dakare klausia, o kas gi tas Fešfešas. Net parvežti prašė. Sunku tą dievo kūrinį apibūdinti vienu žodžiu, bet panašaus dalyko galite nusipirkti bet kurioje statybų krautuvėlėje maišuose, ant kurių užrasyta CEMENTAS. Ne visai tai, bet konsistencijos įsivaizdavimui tiks. Be to ir savybės labai panašios. Labai tikiuosi, kad daugiau nei aš papasakos nuotraukos, nes perteikti visus potyrius žodžiais, matyt, užimtų labai daug laiko. 
Pirmasis apsilankymas Dakare pateikia daugiau įspūdžių, nei tu gali jų sugerti. Tu viską matai, viskas idomu, tačiau dauguma dalykų prabėga pro šalį, kitus užgožia naujesni ir įspūdingesni, o jų srautas liejasi pastovia ir stipria srove. Tada belieka plaukti kartu su ta srove, kad spėti su tuo tempu, kurį užduoda Dakaro organizatoriai. Na, jei atstumai Čilėje po Rusijos ir nebestebina, tai pora tūkstančių kilomentrų be jokio augalėlio, be jokio net nudžiūvusio kaktuso, negali neatkreipti dėmesio žmogaus, kuris yra gimęs ir užaugęs šalyje, kur žolė auga net ir nelaistoma. 
Tiesa, šioks toks suvokimas ateina, pamačius užrašą Atacama ir prisiminus šeštos klasės geografijos kursą, apie sausiausią vietą žemėje, kur vidutiniškai per metus iškrenta 3mm kritulių, o jų gali nebūti apskritai net ir 50 metų. Palyginimui, vidutinis metinis kritulių kiekis Lietuvoje yra 700mm. „Kaimeliai” ir „Miesteliai” pūpsantys šalia kelio, vingiuojančio palei Ramųjį vandenyną, užduoda dar daugiau klausimų. Ką šiuose kraštuose veikia žmonės, gali atsakyti nebent Čilės mokesčių inspekcija. Didesni miestukai, be abejo, gyvena iš kalnakasybos. Čia kasama turbūt viskas, ką galima rasti Mendelejevo periodinėje cheminių elementų lentelėje, nors čiliečiams labiausiai patinkantis skaičius 29, nes Čilė yra didžiausia vario eksportuotoja pasaulyje. Kartais atrodo, kad čiliečiai Andus nukas iki pat valstybinės sienos su Argentina ir ta vieta, kur yra siena iš Čilės pusės, bus status šlaitas, o nuo Argentinos pusės – normalūs kalnai. Kaip akimirka prabėgo dvi savaitės. Rodos, ką tik išjudėjom nuo Atlanto vandenyno ir mes jau Valparaiso – Čilės kurortiniame mieste prie Ramiojo vandenyno.
Visos Dakaro dienos yra panašios ir tuo pačiu labai skirtingos. Prisėdus net ir po mėnesio sunku viską sudėlioti į savo lentynėles ir papasakoti tai, ką patyrei toje pragaro mašinoje. Kas yra Dakaras, šiandien turbūt nereikia aiškinti net ir bobutei. Man buvo įdomu pamatyti šio renginio užkulisius, pasisemti naujos patirties ir, galų gale, gerai praleisti laiką su tikrai smagia ir šaunia komanda.
P.S. Žemiau pateikiu „keletą” nuotraukų. Šis žodis pakankamai gerai atspindi jų kiekį. Aš nežinau, kiek viso notraukų parsivežė mano kolega Gedmantas Kropis (greyorb.lt), bet manau žodis „daug” ne visai teisingas. Nors pagrindinis mano darbas buvo filmuoti, savo kompiuteryje suskaičiavau jų apie pora tūkstančių, tad tikriausiai suprasite ir atleisite už tai, kad jums pateikiama tik „keletas” iš jų. 🙂 
Foto: Gedmantas Kropis greyorb.lt , Aidas Bubinas operatorius.lt
